EU social inclusion policy and the progress of the homeless policy in the Baltic States. Analysis of the national action plans of social inclusion 2004-2006, 2006-2008, 2008-2010

LTLietuvoje, Latvijoje ir Estijoje apie benamyste kaip socialinę problemą pradėta kalbėti tik paskutinio praėjusio šimtmečio dešimtmečio viduryje. Per šiuos keturiolika metų visuomenės ir valdžios dėmesys benamystės problemai išgyveno tris etapus: 1) iki 1995 metų benamystės problema neigiama ir ignoruojama; 2) 1995-2005 metais - problema pripažįstama, siūlomos pirmosios priemonės jai spręsti (per 2001 metų surašymą bandyta įvertinti benamių skaičių, priimti teisiniai dokumentai ir numatomos priemonės; 3) po 2005 metų problema mažai akcentuojama, prioritetas teikiamas kitoms socialinėms problemoms. Tai atsispindi visų trijų Baltijos šalių vyriausybių priimtuose nacionaliniuose socialinės aprėpties priemonių planuose, tarp kurių 2004-2006 metų plane keliama benamių problema ir numatytos priemonės, o vėlesni planai suteikia prioritetą šeimos, vaikų skurdo mažinimo, užimtumo didinimo klausimams. Straipsnyje nagrinėjami trijų šalių būsto politikos bei benamystės problemų sprendimo panašumai ir skirtumai bei Europos Sąjungos įtaka, pasireiškianti sudarant nacionalinius socialinės aprėpties didinimo planus ir vykdant numatytas priemones. Visų trijų Baltijos šalių benamystės politikoje akcentuojamas apgyvendinimas. Nakvynės namai - tai pagrindinė benamiams teikiama paslauga. Ši priemonė yra būtina, bet, deja, nėra integruojanti. Straipsnio pabaigoje pateikiama siūlymų, kaip galima plėsti socialinių paslaugų įvairovę, pabrėžiamas šios grupės gyventojų įtraukimas į visuomenę ir darbo rinką.

ENHomelessness as a social problem in Lithuania, Latvia and Estonia became the topic of discussion only in the middle of the last decade of the previous century. Over these fourteen years, the focus of society and government on the problem of homelessness underwent three stages: 1) before 1995, the problem of homelessness was denied and ignored; 2) from 1995 until 2005, the problem was recognised and measures were proposed to solve it (the 2001 population census attempted to calculate homeless people), legal acts were adopted and measures were envisaged; 3) after 2005, the problem was little emphasised and priority was shifted to other social problems. This is reflected in the national plans on social inclusion measures adopted by the governments of all three Baltic States, among which the plan of 2004–2006 points out the problem of homelessness and envisages measures, whereas subsequent plans give priority to the issues of family, child poverty reduction and employment promotion. The paper analyses the similarities and differences of ways to solve problems of housing policy and homelessness of the three countries as well as the influence of the European Union, which manifests in drafting the national plans of increasing social inclusion and implementing envisaged measures. Accommodation is emphasised in the homelessness policy of all three Baltic states. Homeless shelters are the main service provided to homeless people. This measure is necessary; however, it is not integrating. The paper finishes with recommendations how to expand the diversity of social services and underlines social and labour market integration of this group of population.