Iš egzilinės diplomatijos palikimo: trys laiškai

LTTrys išeivijoje veikusios Lietuvos diplomatinės tarnybos nario Broniaus Kazio Balučio (1879 – 1967 m.) fonde saugomi laiškai parodo 1946 m. pradžios tarptautinę padėtį: po Antrojo pasaulinio karo buvusių sąjungininkų keliai išsiskyrė. Buvusi sąjungininkė Sovietų Sąjunga tapo garsiai neįvardijamu demokratinių valstybių priešu, kuriam daromos nuolaidos. Didžioji Britanija jau 1946 m. pradžioje neoficialiai pripažino trijų Baltijos valstybių okupacijos faktą. Lietuvos diplomatinė tarnyba aiškiai suvokė, kad tarptautinė bendruomenė dėl okupuotų Baltijos valstybių nežengs paties drastiškiausio žingsnio, t. y. nepradės karinių veiksmų. Jie jautė nuolatinę grėsmę, nes bet kuriuo pretekstu jų veikla galėjo būti uždrausta, nutraukta, diplomatinė tarnyba nepripažįstama. Diplomatai suprato, kad gali išliktilaikydamiesi tam tikrų taisyklių ir nuostatų su juos pripažįstančiomis valstybėmis, jų vyriausybėmis. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti pasyvi Lietuvos diplomatinės tarnybos laikysena buvo ne tik slaptos, bet ir ypatingomis sąlygomis bei priemonėmis veikusios diplomatijos įrodymas. Kaltinimai diplomatams, kad šie nenori bendradarbiauti ir yra neveiklūs, parodo skirtingą Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Diplomatinės tarnybos požiūrį vienas į kitą juridinio statuso klausimu; taip pat skyrėsi požiūriai į veikimo galimybes, veiklą ir konkrečius veiksmus, nors tikslas vienas – Lietuvos laisvinimo byla.

ENThree letters kept in the foundation of Bronius Kazys Balutis (1879–1967), a member of the Lithuanian diplomatic mission that functioned in diaspora, testify the international situation at the beginning of 1946: the paths of former allies diverged after World War II. The former ally Soviet Union became an expressly unnameable enemy of democratic states, which received concessions. Already at the beginning of 1946 Great Britain unofficially recognised the fact of occupation of the three Baltic States. The Lithuanian diplomatic mission clearly understood that the international community would not make the most drastic step, i.e. start military actions, regarding the occupied Baltic States. The diplomats constantly felt a threat, because their activity could have been prohibited or terminated under any pretext, and the diplomatic mission could have been unrecognised. The diplomats understood that they might survive only by following certain rules and provisions with regard to the states and governments that recognised them. The position of the Lithuanian diplomatic mission, which seemed to be passive at first glance, was the proof of secret diplomacy that functioned under special conditions and used special means. Accusations with respect to diplomats that they were unwilling to cooperate and were passive show the different attitudes of the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania and the diplomatic mission towards each other with regard to the legal status; their opinions about the scope for functioning, activities and concrete actions also diverged, although the goal was the same, i.e. the case of liberation of Lithuania.