Directionality: types and frequency of repairs in simultaneous interpretation

LTStraipsnyje aptariamas eksperimentinis tyrimas, kuris buvo atliktas siekiant nustatyti, kaip ir kiek vertėjas taiso vertimo netikslumus sinchroninio vertimo metu versdamas į gimtąją ir į užsienio kalbą. Straipsnyje apžvelgiamos sinchroninio vertimo strategijos, o taisymaisi interpretuojami kaip viena iš savistabos strategijų. Straipsnyje taip pat atskleidžiami taisymųsi dažnio ir pobūdžio skirtumai verčiant į gimtąją kalbą ir į užsienio kalbas. Išanalizavę anksčiau atliktas studijas ir vertimo teorijos veikalus, eksperimento autoriai iškėlė kelias hipotezes. Ar tikrai versdamas į gimtąją kalbą vertėjas taiso tik stiliaus klaidas, o taisymai į užsienio kalbą susiję su gramatikos, leksikos ir tarimo klaidomis? Ar versdamas į gimtąją kalbą vertėjas taisosi mažiau? Eksperimente dalyvavo 8 Lietuvos ir Turkijos vertimo studijų studentai, kurie vertė po du tekstus – vieną į gimtąją, o kitą į užsienio kalbą. Darbe taisymaisi verčiant sinchronu buvo suskirstyti į grupes pagal tai, kas buvo taisoma, kada ir kodėl buvo taisomasi ir kaip taisymasis yra suvokiamas paties vertėjo. Išnagrinėjus vertimus bei sugrupavus pasitaisymus paaiškėjo, kad versdami į gimtąją kalbą vertėjai daugiausia taisė leksikos ir gramatikos klaidas, o į užsienio kalbą – leksikos ir fonetikos. Daug daugiau su gramatikos klaidomis susijusių taisymųsi buvo vertime į užsienio kalbą. Ši eksperimentinė studija galėtų padėti geriau suvokti taisymųsi kilmę, atsižvelgiant į tai, ar vertėjas verčia į gimtąją, ar į užsienio kalbą. Rengiant būsimuosius vertėjus, siūloma atkreipti dėmesį į tai, kurie sunkumai yra būdingesni verčiant į užsienio kalbą, o kurie – verčiant į gimtąją.

ENThe article describes an experimental study of self-corrections in simultaneous interpretation (SI) in relation to directionality while making use of previous studies in this field on cognitive processes and strategies in SI. The paper aims to contribute to the literature regarding repair strategies the interpreter resorts to during SI, and examine their possible link to directionality between the language pairs Lithuanian-English and Turkish-English by way of an experimental study. The experiment was carried out with 8 students each working in two directions, from English (B) into Lithuanian (A) or Turkish (A) and the reverse. The material analysed comprises the types and frequency of self-repairs in SI and the reflections on the retrospective verbal protocols provided by the subjects, prompted by listening to the source texts and their interpretations directly after the interpreting task. The results of the study suggest that the types and frequency of repairs differ greatly when interpreting into A and B. The conclusions of the study present some pedagogical implications for training future interpreters.