"Filosofijos likimas" : atgal prie graikų

LTRecenzijoje aptariama Algio Mickūno ir Arvydo Šliogerio knyga „Filosofijos likimas“ (2009), kurioje siekiama permąstyti klasikinę graikų filosofiją. Prie graikų filosofų grįžtama ne apsiginklavus specifikuota metodika, bet kaip prie „čia ir dabar“ esančių lygiaverčių dialogo partnerių, filosofijos – kaip specifinės žiūros – išradėjų, kurie tiksliausiai gali paaiškinti, kas yra filosofija. Mickūnas ir Šliogeris sugrįžta prie filosofijos ištakų, kad dar kartą pagrįstų filosofinės žiūros specifiškumą ir autonomiškumą, bekompromisiškai nubrėždami demarkacinę liniją tarp filosofinės ir nefilosofinės žiūros į pasaulį būdų ir pateiktų savąsias filosofijos vizijas, kurių tiesioginis atspirties taškas – graikų filosofija. Antifilosofinius principus Mickūnas įvardija kaip galios, o Šliogeris kaip instrumentinius – pragmatinius santykius. Nors knyga yra kolektyvinė mokslinė monografija, tačiau sudaryta iš dviejų savarankiškų tekstų – Mickūno „Filosofijos pradžios“ ir Šliogerio „Filosofijos sugrįžimo“. Pamatine filosofijos egzistavimo sąlyga Mickūnas laiko politinę bendruomenę, kurioje įstatymai priimami bendru piliečių sutarimu. Šliogeris konstatuoja antiantropocentristinę graikų filosofijos poziciją ir pagrindžia dar vieną specifinę jos savybę – graikų filosofų tekstams būdingą metatechninį tikrovės branduolį. Autoriai nesitenkina elementariu postmodernistiniu sprendimu kalbėti tik apie kitus tekstus. Mickūnas ir Šliogeris lieka ištikimi filosofinei avantiūrai kalbėti apie tai, kas yra anapus kalbos, – pačius daiktus.

ENThe review discusses the book “Filosofijos likimas” [The Fate of Philosophy] by Algis Mickūnas and Arvydas Šliogeris (2009), which attempts to reconsider the classical Greek philosophy. Recurrence to the Greek philosophers is made not through a specific methodology, but through the approach of “here and now” equal partners of a dialogue, inventors of philosophy as a specific viewpoint, who are able to prove the most accurate explanation of philosophy. Mickūnas and Šliogeris return to the origins of philosophy in order to once again substantiate the specificity and autonomy of philosophical viewpoint, and uncompromisingly draw the dividing line between the ways of philosophical and non-philosophical viewpoint about the world and present their own visions of philosophy, Greek philosophy being the immediate point of reference for them. The anti-philosophical principles are called as power relations by Mickūnas, and instrumental-pragmatic relations by Šliogeris. Although the book is a collective scientific monograph, it consists of two independent texts: Mickūnas’ “Filosofijos pradžia” [The Beginning of Philosophy] and Šliogeris’ “Filosofijos sugrįžimas” [The Return of Philosophy]. According to Mickūnas, the main condition for the existence of philosophy is a political community, in which the laws are adopted by the consensus of citizens. Šliogeris states the anti-anthropocentric position of Greek philosophy and grounds another specific quality – the metatechnical nucleus of reality typical of the texts of Greek philosophers. The co-authors go beyond the elementary postmodern solution to talk only about other texts. Mickūnas and Šliogeris remain faithful to the philosophical venture to talk about what is beyond the language, i.e. the very things.