Vaikų auklėjimas šeimoje prieš penkiasdešimt ir daugiau metų
LTTradicinis vaikų auklėjimas, arba liaudies pedagogika, priskiriama prie etninės kultūros reiškinių. Jos patirčiai, perduodamai iš kartos į kartą, įtaką daro atitinkamos socialinės kultūrinės krašto vystymosi sąlygos. Kiekviena šeima savaip prie jų prisitaiko ir koreguoja vaikų auklėjimą pagal savo pasaulėjautą, įsitikinimus (religinius, politinius), priklausomai nuo šeimos materialinių išteklių, tarpusavio santykių, kultūrinių poreikių. Todėl, renkant Kuršėnų apylinkės vyresniojo amžiaus žmonių vaikystės atsiminimus, svarbu buvo išskirti ne tik liaudies pedagogikai būdingus bruožus XX a. pirmoje pusėje. Atsižvelgta ir į apklaustųjų gimimo laiką (praėjusio amžiaus I ar II ketvirtis), šeimos sudėtį, socialinę padėtį ir pan. Labiausiai visiems įsirėžę į atmintį tai, kaip seniau vaikai buvo pratinami prie darbo. Nežiūrint, kokia šeimos materialinė padėtis, kokia socialinė kilmė - ūkininkai, amatininkai, samdiniai - visiems reikėjo dirbti. Šeimos buvo gausios, vidutiniškai 5 ir daugiau vaikų, jų pareigos bei darbai buvo pakankamai aiškūs, priklausomai nuo amžiaus ir lyties. Neretai dėl šeimos materialinių sunkumų vaikai labai anksti pradėdavo dirbti.
