Teatras visuminiame Vinco Kudirkos žvilgsnyje

LTŠio straipsnio tikslas – pamėginti nustatyti vietą, kurią teatras, kaip meno šaka, taip pat kaip visuomeninės veiklos forma, užėmė Vinco Kudirkos kultūrinių interesų aprėptyje. Išsyk verta pabrėžti, kad savo publikacijose ir išlikusioje korespondencijoje V. Kudirka teatro bemaž nemini, tačiau straipsnio pagrindą sudaro jo dramaturgijos vertimai, kelios dramų recenzijos bei užmojis (nors ir idealistinis) draugijos „Lietuva“ pagalba „užvesti ir pakelti teatrą lietuvišką“. Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad siekiant nustatyti reikšmę, kurią V. Kudirka suteikė teatrui, prireiks pažvelgti į platesnį „Tėvynės varpų“ autoriaus veiklos kontekstą. Kaip teorinę prieigą čia pasitelkiama „visuminio žvilgsnio“ sampratą, o ji, savo ruožtu, glaudžiai siejasi su „viešosios erdvės“ bei visuomenės kritikos problematika. Taigi norint atsakyti į klausimą, kodėl vieno beviltiškiausių lietuvių tautos periodo akivaizdoje V. Kudirka verčia ir publikuoja Adomo Mickevičiaus, Friedricho Shillerio, George‘o Byrono dramas, reikia atsigręžti ir bent punktyriškai nužymėti to meto visuomenės procesus bei visuomeninę terpę, kurioje užsimezgė tokia, iš pirmo žvilgsnio, ekstravagantiška veikla. Šiam tikslui pasitelkiama Juergeno Habermaso „Viešosios sferos“ (Öffentlichkeit) koncepcija (1962) bei jos vėlesnis išvystymas ir pritaikymas kritikos, kaip institucijos, sampratai Terry Eagletono veikale „Kritikos funkcija“ (The Function of Criticism, 1994).

ENThe article discusses the standpoint of Vincas Kudirka towards theatre and its artistic and public value. Kudirka does not directly express his concern about the problematic of the theatre. However, the translations of classic dramaturgy, several review of drama works, the determination unsaturated with an idealistic swing employing possibilities of the society "to start and rise the Lithuanian theatre" witness that Kudirka considered the theatre as an important cultural manifestation that must be cared of, and enshrined. Additionally, it overviews the context of issues related to the theatre in "Tėvynės varpai" (The Bells of Homeland). The concept of "the overall view" is invoked as a theoretical assumption; it is correlated with problems of "public sphere" social critique and other issues. While observing the activity of Kudirka and the social matrix surrounding it, a constant balancing between urgent tasks that require results here and now and goals presupposing a more distant perspective may be envisaged. The way of thinking of Kudirka combining romanticism and rationalism may be viewed as a clue to both the concept of the theatre he cherished and the understanding of the dynamics of the emancipating Lithuanian culture in general.