Švietėjiška žanro atmintis ir evangelinės simbolikos žymės Vinco Kudirkos modernioje tautinio atgimimo retorikoje

LTŠiame straipsnyje svarstoma, kokie prasminiai intertekstiniai klodai steigė Kudirkos moderniąją tautinio atgimimo retoriką. Straipsnyje siekiama perskaityti Kudirkos poetinę kūrybą žanriniu požiūriu ir sykiu išryškinti jos retorikos kūrimo principus. Toks tyrimas rodo, kad Kudirka pratęsė XIX a. pradžios žemaičių lituanistinio bei kultūrinio sąjūdžio tradiciją, pažymėtą universalumo intencija. Kudirkos poezija laikytina literatūriškumo puoselėjimu, rašto kultūrinių tradicijų tąsa. Literatūrinio kanono, klasikinių poetinių formų (odė, panegirika, himnas, sonetas) pasirinkimas taipogi parodo literatūrinės tradicijos svarbą. Poezija Kudirkai tapo ir tautinių idėjų išsakymo scena, ir simboliniu gyvenimo tęsiniu. Kudirkos tautinio atgimimo poezija reprezentuoja atvirą retorikos tipą; jam svarbus literatūros taikomasis potencialas, rodantis literatūros glaudų ryšį su tautinės bendruomenės praktine veikla. Kudirkos odės įprasmina moderniąją tautinę tapatybę. Ryškiausiai vertybinį moderniosios tautinės bendruomenės gyvenimo modelį įprasmina „Tautiška giesmė“. Odė „Labora!“ aktualizuoja žmogaus būties moralinę – švietėjiškai literatūrinei tradicijai artimą filosofinę problematiką, kuri jau nesutelpa į moderniosios tautinės savimonės aiškinimo kontekstus. Sonetas „Valerijai“ aktualizuoja idealaus bendravimo pavyzdį, asmeninę erdvę perkeičia į viešą bendruomeninių santykių plotmę, akcentuoja bičiulystės kaip idealaus sutarimo dorybę, o tai – Švietimo visuomeninės literatūros ypatybė.

ENThe article examines the meaningful inter-textual layers in Kudirka’s modern rhetoric of the national rebirth. The aim of the article is to read Kudirka’s poetic creations in order to identify its genres and highlight the principles of creation of rhetoric. The study shows that Kudirka continued the tradition of the early 19th century of the Samogitian lituanistic and cultural movement marked by versatility. Kudirka’s poetry is considered as a pursuit of literary creation, the continuation of cultural traditions of writing. His choice of literary canons and classical poetic forms (ode, panegyric, anthem, and sonnet) also shows the importance of a literary tradition. Kudirka saw poetry as a realm for sharing his national ideas and a symbolic continuation of his life. Kudirka’s poetry of the national rebirth shows an open type of rhetoric; he pays much attention to the applied potential of literature showing its close relationship with the practical activities of the national community. Kudirka’s odes give meaning to the modern national identity. The most striking model of values pursued by the modern national community is Kudirka’s “National Anthem”. The ode “Labora!” highlights the philosophical issue close to the educational tradition of literature which does not find place in the contexts of interpretation of modern national self-perception. The sonnet “Valerijai” (“To Valery”) shows an example of ideal interaction by placing personal space into a public realm of community relations and highlighting the virtue of friendship as an ideal agreement, which is a feature of social literature of education.