LTAtskirų Lietuvos etnografinių regionų gyventojų mityba nevienoda, mėgstami ne tie patys valgiai. Žemaičiai mėgsta kastinį, košes, šiupinį, aukštaičiai – blynus, varškę, dzūkai – valgius iš grikių, grybų, bulvių, suvalkiečiai – rūkytos mėsos produktus, didžkukulius, bulvines dešras, o pajūrio gyventojai – žuvų patiekalus. Šiuos skirtumus galima paaiškinti lietuvių gyvenimo būdo pastovumu, tradicijų tęstinumu, gamtinėmis sąlygomis: smėlingose žemėse auginama grikiai, juodžemio dirvose – kviečiai, miškingų vietovių gyventojai nuo seno daug renka uogų, grybų, pajūrio ir prie didesnių upių, ežerų gyvenantys turi galimybę susižvejot įvairių rūšių žuvų. Valgių specifiškumą lemia net ir gentinė specifika. Pagal tai net nedidelėje Lietuvos teritorijoje galima išskirti keliolika virtuvių, pavyzdžiui: šiaurės vakarų ir pietų žemaičių, kuršių kopininkų, laukininkų, mažlietuvių, vidurio, rytų, šiaurės aukštaičių, grumscinių, šilinių, panemunių dzūkų, kapsų ir zanavykų ir kt. XIX a. pabaigos, XX a. pirmosios pusės etnografinė medžiaga liudija, kad pagrindiniai maitinimosi skirtumai atsispindi ne tik produktuose, valgiuose, bet ir valgymo režime, o ypač kas valgyta per pusryčius ir pietus. Vakarienė buvusi panaši visoje Lietuvoje – dažniausiai pieniški produktai. Šioje medžiagoje pabandysime panagrinėti buvusio Panemunio valsčiaus tradicinės mitybos ypatumus.