LTŠiaurės Lietuvoje linininkystės verslas išsilaikė iki XX amžiaus pabaigos. Kadaise linus ūkininkai veždavo parduoti į Rygą, o XX amžiuje buvo įkurta nemažai linų perdirbimo fabrikų. Panemuniečiai linus pristatydavo į dar prieš karą pradėjusius veikti Biržų ir Panemunėlio fabrikus. Po Antrojo pasaulinio karo nemažai linų auginta kolūkiuose. Iki XX a. vidurio dažnas ūkininkas linų pasisėdavo savo reikmėms, turtingesnieji tam paskirdavo iki 2 hektarų plotą. Panemunio valsčiuje auginti tokie pat linai kaip ir kitose Lietuvos vietose. Čia buvo skiriamos dvi jų rūšys: ankstyvieji – gegužės mėnesį sėjami greitaliukai – ir vėlyvesni, sėjami birželio viduryje, ilgūnėliai. Greitaliukai buvo žemesni ir plonesni, o ilgūnėliai – aukštesni, jų stiebas stambesnis. Linus raudavo vasaros pabaigoje, nuėmę vasarojų. XX a. viduryje vykusioje ekspedicijoje pastebėta, kad linai šiuose kraštuose auga švarūs, jų ravėti nelabai ir reikia. Jei pasitaikydavo piktžolių, jas, raudami linus, tiesiog palikdavo lauke. Linų rovimas Lietuvoje paprastai laikytas moterų darbu, tačiau šiose apylinkėse, bent XX a., linus raudavo tiek moterys, tiek vyrai. Linus raudavo saujomis. Dešimt saujų sudėdavo į pėdą (kūlį) ir surišdavo grįžtėmis. Linų kūlius statydavo apskritomis gubomis, vadinamomis šeriu. Jei oras būdavo sausas, kūliai būdavo statomi galvomis aukštyn, o jei apsiniaukę ar lyjant – galvomis žemyn, kad sėmenys liktų sausi ir negestų. Taip šeriu sustatyti linai stovėdavo lauke nuo vienos iki septynių parų, kol prasidėdavo ilgas jų apdirbimo procesas, trunkantis tol, kol linai tapdavo siūlais. Pluošto gamybai tinka ne visas augalo stiebas, o tik tam tikra jo dalis. Sumedėjusią dalį – spalius – reikėjo pašalinti, o pluoštinę dalį suminkštinti, kad ji būtų tinkama verpti.