Medis - liaudies meno medžiaga ir dvasia

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Medis - liaudies meno medžiaga ir dvasia
Alternative Title:
Wood - material and soul of folk art
In the Book:
Keywords:
LT
Kryždirbystė; Lietuvių liaudies skulptūra; Tautos nacionaliniai simboliai; Liaudies meno motyvai; Liaudies meno seminarai; Tautodailininkai; Šiuolaikinė tautodailė; Liaudies medžio drožyba.
Summary / Abstract:

LTŽmogaus pasaulis glaudžiai susijęs su medžiu. Lietuvį ir medį sieja išskirtinis ryšys, ypač ryškus tautosakoje, papročiuose, gyvenimo būde ir kt.. Kryždirbystės – aukščiausios mūsų liaudies meno raiškos viršūnės, perėjusios ilgą ir sudėtingą raidos kelią, – pagrindas yra vis tas pats medis. Lietuvių liaudies drožyba ir skulptūra, kurių pradžia ir kilmė nukeliama į pagoniškąją epochą, suklestėjo XVIII - IX a., o XX a., kuomet stagnaciją pakeitė atgimimas, patyrė ypač sudėtingus pokyčius. Medis buvo ir yra lietuvių liaudies meno raiškos pirminė medžiaga; medžio dirbinių įtaka pastebima gintaro, akmens, metalo dirbiniuose. Liaudies meno raidai vystyti rengiami seminarai – pasisemti žinių, tobulinti meistrystę, praturtėti dvasiškai. Šie seminarai formavosi veikiami gilių tradicijų, liaudies kūrybos patirties, nūdienos liaudies meno poreikių. Meno seminarų užuomazgos yra nuo seno vykdavę meno dirbinių turgūs, mugės, amatininkų ir jaunimo susiėjimai, kursai ir rateliai (pastarieji imti steigti tik XX a.). Daug seminarų vyko Šiauliuose bei Šiaulių rajone – Pageluvyje, Kuršėnuose, Meškuičiuose. Pastaruoju metu aktyvėja tautodailininkų veikla, vėl atgyja kūrybinės stovyklos, seminarai (2004 m. Kuršėnuose). Liaudies menas – savita kultūrinės rezistencijos forma, ypač pastebima ir svarbi tarybiniais metais. Liaudies skulptūros, kuri buvo naikinama ir vėl atgimdavo, gyvybingumą lėmė ir tebelemia jos dvasingumas, gilus ryšys su pavienių žmonių ir visos tautos istorinės atminties poreikiais, dabarties ir ateities siekiais.

ENLithuanian life is intimately involved with wood, which is evident in folklore, customs and lifestyle. The making of wooden crosses is at the apex of our national folk culture. It has undergone a long and complex path of development. since the pagan era. Lithuanian folk carving and sculpture flourished in the XVIII–IX c. In the XX c., when Soviet-era stagnation gave way to the national renaissance, it underwent some major changes. Wood was and is the material of first choice for Lithuanian folk art; the influence of the woodworking tradition can be seen in articles made of amber, stone and metal. The development of Lithuanian folk is fostered by seminars at which participants can improve their knowledge and technical skills and also feel spiritually enriched. These seminars are shaped by ancient traditions, collective folk experience and the needs of present day artisans. The precursors of the seminars lie in the old folk art markets, fairs, gatherings of tradesmen, and courses for young people. In recent times folk art practitioners have become more active, creative camps have been re-established, likewise seminars (Kuršėnai, 2004). Folk art has been a particular form of cultural resistance, especially evident and important during the Soviet occupation era. The vitality of folk sculpture, which was constantly destroyed but always found its way back (e.g. the Hill of Crosses), was pre-determined by its spritual nature, by its deep entwinement with the individual’s and the whole community’s need for historical memory and continuity, and their present and future aspirations.

Related Publications:
Medis ir miškas Mariaus Katiliškio novelėje "Miškai" / Jolanta Vaskelienė. Acta humanitarica universitatis Saulensis. 2011, t. 13, p. 456-471.
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/2331
Updated:
2013-04-28 15:38:47
Metrics:
Views: 60
Export: