Die Litauische Unabhängigkeit 1918 und Polen

• Vokiečių kalba / German
• Lietuvių kalba / Lithuanian

LTDėl daugiau nei 300 metų trukusios istorinės sąjungos, glaudžių Lenkijos ir Lietuvos ryšių bei lenkiškai kalbančio Lietuvos elito XVIII – XIX a. Lenkijos visuomenėje įsitvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip Lenkijos Karalystės dalies samprata. Šią sampratą būtina prisiminti kalbant apie Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. ir Lenkiją. XX a. pradžioje istorinėje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Vilniuje bei kituose miestuose lenkiškai kalbantys gyventojai pasidalino į dvi politines jėgas, kurių viena pasisakė už nacionalinę valstybę, į kurią įeitų visos teritorijos, kuriose lenkiškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą, o antroji – pasisakė už senąją lenkišką Lietuvą. 1880 m. prasidėjo modernaus tautinio lietuvių judėjimo, kuris rėmėsi gimtąja kalba bei naujai apibrėžta valstiečių liaudies kultūra, banga. Kilo ,,lenkiškųjų lietuvių“ ir ,,lietuviškųjų lietuvių“ konfrontacija. Vilniaus regione iki 1914 m. lietuvių nacionalinis judėjimas pasireiškė silpnai dėl čia gyvenančios lietuviškai kalbančių gyventojų mažumos. Lenkiškai kalbantys Vilniaus regiono atstovai laikė save elito atstovais, tradiciniais šalies valdančiaisiais. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas problemą tik dar labiau paaštrino. Vienpusį Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m. vasario 16 d. lenkai suprato kaip nepriimtiną provokaciją. Itin konfliktiška situacija tapo dėl Vilniaus klausimo. Abiejų pusių priešiški įvaizdžiai atsiskleidė to meto karikatūrose, kuriose nebuvo vengiama žeminančių vaizdavimo būdų.

ENThe understanding prevailing in Polish society during the 18th and 19th century that the Grand Duchy of Lithuania belonged to the Kingdom of Poland was due to a historical union between the two nations for over 300 years, close relations between Lithuania and Poland and the Polish-speaking Lithuanian elite. This understanding should be borne in mind when speaking about Lithuania’s independence in 1918 and about Poland. At the beginning of the 20th century in the territory of the historical Grand Duchy of Lithuania, in Vilnius and other towns the Polish-speaking population was divided between two political forces: one group was in favour of a national state with all the territories where the Polish-speaking residents constituted the majority and the second group was in favour of the old Polish Lithuania. In 1880, a new wave of modern national Lithuanian movement based on the national language and a newly defined peasant culture emerged, followed by a confrontation between “Polish Lithuanians” and “Lithuanian Lithuanians”. Before 1914 the Lithuanian national movement was not very strong in Vilnius region due to the minority of Lithuanian-speaking residents there. The Polish-speaking residents of Vilnius region considered themselves as the elite, traditional rulers of the country. When World War One began, the problem of confrontation became even more acute. A unilateral declaration of Lithuania’s independence on 16 February 1918 was perceived by Poles as unacceptable provocation. There was great disagreement over Vilnius. The adverse views of the two parties are reflected in the caricatures of the time. Many of them were humiliating.