Filosofas rizikos akivaizdoje

LTStraipsnyje aptariama Antano Maceinos filosofija ir atskiri filosofijos esmės aspektai. Darbe apžvelgiami pagrindiniai Maceinos samprotavimai apie filosofiją. Nagrinėjama filosofijos kilmės problema ir pagrindiniai filosofijos šaltiniai: nuostaba, abejonė ir kančia. Svarstomi Maceinos iškelti filosofijos esmės ir prasmės klausimai. Pabrėžiama, kad mąstytojui rūpėjo filosofiją atskirti nuo mokslo, akcentuojant interpretacinę, o ne pažintinę jos funkciją. Filosofiją jis suartino su poezija, apeliuodamas į ypatingą kalbos vaidmenį. Šiame straipsnyje plačiau svarstomas ir kritiškai analizuojamas knygoje „Filosofijos kilmė ir prasmė“ išryškėjęs Maceinos požiūris į filosofijos ir kalbos, filosofijos ir poezijos, filosofijos ir religijos santykį. Tačiau „Religijos filosofijos“ autoriui priekaištaujama dėl mąstymo stiliaus ir dėl to, kad filosofinė nuostaba užleido vietą egzaltuotam garbinimui, o abejonę, klausimus ir interpretaciją pakeitė nežabotos deklaracijos. Straipsnyje parodoma, jog Maceina buvo ir uolus krikščionis, ir subtilus filosofas. Taigi svarstydamas filosofijos prasmės klausimus, jis nedviprasmiškai nurodė Dievo vietą filosofijoje. Maceina ėjo autentišku, senovės graikų nubrėžtu filosofijos keliu, tad ir Dievo vaidmenį filosofijoje mėgino apibūdinti ir pagrįsti laikydamasis savo filosofavimo principų. Užsklęsdamas savo samprotavimus apie filosofiją, mąstytojas pabrėžė Dievo vaidmenį filosofijoje.

ENThe article describes Antanas Maceina’s philosophy and individual aspects of it. It gives on overview of Maceina’s main reflections on philosophy. It examines the issue of the origins and main sources of philosophy: wonder, doubt and anguish. It addresses the questions raised by Maceina about the essence and meaning of philosophy. The article notes that Maceina sought to separate philosophy from science by highlighting its interpretational rather than cognitional function. He put philosophy close to poetry noting a special role of the language. The article examines in more detail and makes a critical analysis of Maceina’s attitude towards a relationship between philosophy and language, philosophy and poetry, philosophy and religion which is evident in his book “The Origin and Meaning of Philosophy”. Maceina, who is also the author of “Philosophies of Religion”, is reproached for his style of thinking and that he preferred an exalted admiration to philosophical wonder as well as unrestrained declarations to doubt, questions and interpretation. The article shows that Maceina was both a diligent catholic and a subtle philosopher. Contemplating about the meaning of philosophy, he had a clear vision of God’s place in philosophy. Maceina followed an authentic route of philosophy defined by ancient Greeks. He tried to describe and define God’s role in philosophy following his own principles of philosophical thinking. In his philosophical contemplations Maceina emphasised God’s role in philosophy.