Erozijos tema Czesławo Miłoszo kūryboje: svarstymai lietuvių literatūros akivaizdoje

LTStraipsnyje Czesławo Miłoszo erozijos tema apžvelgiama lietuvių kūrėjų – išeivijos žemininkų, taip pat Janinos Degutytės, Sigito Gedos, Donaldo Kajoko, Kornelijaus Platelio, Nijolės Miliauskaitės, Aido Marčėno kūrybos akivaizdoje. Realybės erdvė Miłoszo įvertinama meditaciniu žvilgsniu, įgytu atminties ir patirties, tėviškės ir studijų, kelionių ir parašytų knygų perspektyvoje. Meditacija jo kūryboje yra esminė jo pasaulio suvokimo sąlyga, įgyjanti ne tik maldos, bet ir mistikos bruožų. Vėlyvojoje Miłoszo kūryboje dominuoja neišvengiamai erozijos ir mirties veikiamo, ramaus, su gamtos prigimtimi susitaikiusio ir medituojančio „aš“ potyriai ir vaizdiniai. Įsikūnydamas istorijoje, Miłoszo „aš“ įgyja pažinimą, o išsikūnydamas peržengia jo teikiamą ribotumą. Pripažindamas žmogaus veiklos, o ne stichiškos gamtos sąlygojamą pasaulio eroziją, Miłoszo žmogus prisiima atsakomybę už savąjį „aš“ ir pasaulį. Miłoszo „Žemės“ poetinę bei filosofinę kategoriją lyginant su lietuviškų žemininkų „žemės“ kategorija šalia egzistencinių ontologinės būties vietos suvokimo panašumų akivaizdus pasaulėžiūrinis šių „žemių“ skirtumas. Miłoszas kitaip traktuoja pačią su Žeme siejamą tėvynės idėją, suteikdamas šiai augustinišką laiko, kai buvo sukurtas pasaulis, aspektą. Esė „Apie eroziją“ Miłoszas pabrėžia, kad XX a. istorija byloja apie krikščioniškųjų vertybių įtakos išsekimą, ir įgyja radikalų „krikščioniškosios erozijos“ pobūdį. „Krikščioniškoji erozija“ yra biblinės žmogaus sukūrimo laike istorijos pabaiga, tragiška XX amžiaus situacija, išsviedusi Dievą žmogaus pavidalu iš pasaulio centro.

ENThe creation of Polish literature classic Czesław Miłosz (1911–2004) is being discussed in this article. It is proposed that the Christian time and history are more important that space and its experiences in the creation of Miłosz. History is a time of God, Creator, that is given to human being, but that time of history is finite and knowable in that way only. The time of history is given to human so that he could realize his will by creating culture, civilization, by being in action in the world. The gift of knowledge is given to human in the presence of God, Creator, and sothe responsibility for the surrounding matter of the planet. Human inevitably consumes the nature of the planet he lives on by his activity, and embroils into a difficult creative process. The erosion of nature is a consequence of human activity in history. Miłosz ponders upon the categories of human history and nature by invoking plenty of cultural contexts. The Christian eschatology – one of the most important of them. But Lithuanian literature, entering Polish literature mainly through biographic and creative experience of Miłosz, almost does not know such eschatological, Christian time. The Lithuanian literature reasons in a perspective of natural, entropic time, and consequently the questions of Christianity, civilization, history exist in Lithuanian literature under a different – alternative – programme of natural religion and worldview.