Trijų lenkų pjesių likimai lietuvių scenoje

LTStraipsnyje kalbama apie sovietiniais metais dviejų lenkų autorių T. Karpowicziaus ir S. Mrožeko pjesių „Žaliosios pirštinės“ ir „Tango“ sceninį likimą ir Jono Vaitkaus 1990-ųjų Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ pastatymą. Tokį pasirinkimą nulėmė, viena vertus, sovietinis laikmetis, diktavęs lietuvių teatrui savo ideologines dogmas ir slopinęs laisvesnę bei atviresnę mintį, o iš scenos siekęs eliminuoti bet kokią raiškesnę formą, režisūrinį eksperimentą, kita vertus, J. Vaitkaus siekis jau Nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą pristatyti lietuvių teatro scenoje „Vėlines“, atskleidžiantis mūsų režisūros kūrybinį pajėgumą bei interpretacijos laisvę ir originalumą.

ENThe article presents material from scenic interpretations of Polish dramaturgy in Lithuanian theater, especially noting the following productions: T. Karpowicz’s “The Green Gloves”, S. Mrožek’s “Tango”, and A. Mickiewiczs “Dziady”. All of these plays, in their own ways, reflected the period of time in which they were performed. The first two Polish plays were born in the Soviet-occupied Lithuanian theater, so they inevitably suffered ideological pressure, certain deformations, and the dictate of soviet ideologists on staging. A. Mickiewicz’s “Dziady” was born in Lithuanian theater in the years of independence, and in many cases this fact contributed to the production’s and its director’s Jonas Vaitkus’ loose, creative, and high artistic value. Links to the Polish romanticism’s scenic tradition and J. Vaitkus’ original interpretation of this brilliant play are examined, relating it to painful moments and tragic periods in Lithuanian history.