Žaismo vaidmuo didinant skirtingo amžiaus lankytojų įsitraukimą kultūros paveldo muziejuose

LTDisertacijoje nagrinėjamas žaismo vaidmuo įtraukiant įvairaus amžiaus lankytojus į kultūros paveldo ekspozicijas, pabrėžiant laisvo pasirinkimo principą. Literatūros apžvalga atskleidžia nestruktūruotą žaismo pobūdį, kuris apima fizinius, emocinius, socialinius ir kognityvinius veiksmus, prisidedančius prie auditorijos įtraukimo. Kartu išryškinamas muzeologijos lauke aktuali žaismo ir žaidimo sampratų bei terminologijos takoskyra ir sąsajos su lankytojų įsitraukimu. Remiantis Gregory Bateson žaismo metakomunikacijos ir Albert Bandura socialinio mokymosi teorijomis tyrime atskleidžiama, kaip elgsenos pavyzdžiai perduodami tarp skirtingo amžiaus lankytojų ir taip formuojama mokymosi bei pažinimo aplinka. Žaismas parodomas kaip veiksmingas kultūros paveldo perteikimo metodas, gerinantis lankytojų patirtį ir įsitraukimą į muziejaus turinį bei padedantis kurti prasmes..Disertacijos empiriniame tyrime išskiriamos šešios įsitraukimo formos (fizinis, emocinis, socialinis, socialinio mokymosi, paramos ir pažintinis) ir parodoma, kad žaidimas skatina kelių lygių sąveiką su eksponatais. Tyrimas kartu išryškina tiesioginį ir netiesioginį žaismo poveikį individualiai elgsenai bei socialinėms sąveikoms, atskleisdamas žaismo proceso kompleksiškumą. Reikšminiai žodžiai: Žaismas, lankytojų elgsena, laisvas pasirinkimas, kultūros paveldas.

ENThe dissertation explores the role of play in engaging visitors of all ages in cultural heritage exhibitions, emphasising the principle of free choice. The literature review reveals the unstructured nature of play, which encompasses physical, emotional, social and cognitive actions that contribute to audience engagement. At the same time, it highlights the taxonomy and terminology of play and play as relevant in the field of museology and the links to visitor engagement. Based on Gregory Bateson's theories of play metacommunication and Albert Bandura's theories of social learning, the study reveals how behavioural patterns are transmitted between visitors of different ages, thereby shaping the learning and cognitive environment. Play is shown to be an effective method of communicating cultural heritage, enhancing visitors' experience and engagement with museum content and helping to create meanings.The empirical study of the dissertation identifies six forms of engagement (physical, emotional, social, social learning, scaffolding, and cognitive), and demonstrates that play promotes multiple levels of interaction with exhibits. At the same time, the study highlights the direct and indirect effects of play on individual behaviour and social interactions, revealing the complexity of the play process. Keywords: Play, visitor behaviour, free choice, cultural heritage.