Rūmo šešėlyje

LTStraipsnis yra Laimanto Jonušio knygos „Rūmas virš bedugnės: esė ir straipsniai apie literatūrą (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008) recenzija. L. Jonušio knygą, kurios pavadinimas – dviguba užuomina į kadaise paauglių pamėgtą, bet anaiptol neinfantilų Jerome`o D. Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“ ir į Vladimirą Nabokovą, kvietusį tvirtomis rūmų sienomis atsiriboti nuo tikrovėje žiojinčios banalybės, – galėtume laikyti vadovu XX amžiaus Vakarų literatūros vieškeliais ir slaptais takeliais. Rašinių, iš kurių suręstas „Rūmas virš bedugnės“, įkvėpimo šaltinis – pasitikėjimas kūrybos sprogstamąja ir kartu dvasiškai praturtinančia energija, kuri žmogų, kaip socialinę būtybę, verčia išgyventi estezę, pirminę grožio pajautą, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo susietą su būties netobulumu. Literatūrinėje eseistikoje Jonušys stengiasi išvengti politinio angažavimosi, visada aiškiai atsistoja ideologiškai neįpareigojančio „grynojo meno“ gynybon. Prozos tekstuose net tarp eilučių ieškodamas to, kas dvasinga ir metafiziška, Jonušys užsipuola tuos, kurie pretenduoja objektyviai atspindėti tikrovę – realistinę mokyklą ir jos metodologinę atramą marksizmą. Pedantiškas tikrovės kopijavimas, pasak Jonušio, veda arba prie viešajai nuomonei pataikaujančio kičo, arba prie fiziologinius refleksus dirginančio natūralizmo. Tikroviškumo trūkumas negali būti laikomas kūrinio yda. Atkreipia dėmesį Jonušys ir į lietuvių kalba parašytus prozos bei poezijos tekstus, gana prielankiai vertina juos pasaulinės literatūros kontekste.

ENThe article is a review of the book by Laimantas Jonušys “Rūmas virš bedugnės: esė ir straipsniai apie literatūrą” [Palace Over an Abyss: Essays and Articles on Literature] (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008). L. Jonušys’ book, the title of which is a double reference to Jerome D. Salinger’s novel “The Catcher in the Rye”, which teenagers were once fond of, but which was not infantile, and to Vladimir Nabokov who invited people to distance themselves from banality in real life by a palace’s strong walls, can be considered a guide to highways and secret paths of 20th-century Western literature. A source of inspiration of essays, of which “Rūmas virš bedugnės” is composed, is trust in creation’s explosive and spiritually enriching energy which makes a person as a social creature experience esthesis – a primary sensation of beauty, related by semiotician Algirdas Julien Greimas to imperfection of existence. In literary essays, Jonušys tries to avoid political engagement and always strongly defends an ideologically non-obligatory “pure art”. Looking for what is spiritual and metaphysical even between the lines in prose texts, Jonušys attacks those who aim to objectively reflect reality – the realistic school and its methodological support, Marxism. According to Jonušys, pedantic copying of reality leads to either a kitsch indulging public opinion or naturalism triggering physiological reflexes. Lack of reality cannot be considered a shortcoming of a work. Jonušys also focuses on prosaic and poetic texts written in Lithuanian and evaluates them fairly positively in the context of world literature.