LTŠiame straipsnyje analizuojama, kaip Rusijos tautinės politikos poreikiai privertė imperijos valdžią inicijuoti istorinius projektus, kurie rodytų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusiškumą. Daugiausia dėmesio sutelkta į XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Švietimo ministerijos inicijuotą istorijos vadovėlio konkursą, po kurio ir susiformavo LDK istorijos rusiška interpretacija. Svarbiausiu jos kūrėju tapo Nikolajus Ustrialovas. Greta „istorinės politikos“ elementų šiame straipsnyje taip pat atsižvelgta į oficialios kraštui taikytos terminijos kaitą, gyventojų tautinių surašymų raidą, istorinio naratyvo funkcionavimas yra įkomponuotas platesniame tautinės politikos kontekste. Nelengva paaiškinti, kodėl M. Muravjovui prireikė naujo vadovėlio. Vienas iš motyvų, kodėl reikėjo naujo vadovėlio – pagrindinis pasakojimas turi būti apie Vakarų kraštą, tiesa, rodant jo glaudų ryšį su likusios Rusijos dalies istorija. Be to, ypač buvo akcentuotas martirologinis lenkų valdymo šiame krašte aspektas, naujasis vadovėlis turėjo kiek galima vaizdingiau parodyti rusų kančias, stačiatikybės persekiojimą. Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad tautinės politikos posūkis Rusijoje po 1863–1864 m. sukilimo reikalavo ir naujos istorinės interpretacijos, tokios, kuri skatintų antilenkiškas nuotaikas, įrodytų viso Vakarų krašto, o ne tik mažarusiškų bei baltarusiškų gubernijų rusiškumą ir pateisintų radikalias valdžios priemones, kuriomis esą siekiama istorinio teisingumo atkūrimo.
ENThis article analyses how the requirements of Russian nationality policy compelled the imperial authorities to initiate historical projects seeking to prove the Russian nature of the Grand Duchy of Lithuania. Most attention is paid to the tender held by the Ministry of Education in the 1830s and initiated by the minister Sergei Uvarov for the publication of history textbooks, after which the canon of Russian interpretations of GDL history formed. The most important creator of this narrative was Nikolai Ustrialov.