Kaip šiandien vertinti atviro teksto eilėraščius?

LTStraipsnis yra Emilijos Liegutės eilėraščių rinktinės „Dzūkiški žodžiai“ (Vilnius: Kronta, 2008) recenzija. E. Liegutės poezijoje dzūkiškas jausmingumas, iškalbingumas veržiasi per kraštus. Tiek daug norima pasakyti, plačiai išsilieti, jog kartais, regis, žodžiai vos telpa į eilėraščio rėmus. Poetė eina prieš šiandien dominuojančią profesionalioje poetinėje kūryboje avangardinę kryptį, prieš madingas tendencijas, tiesiog jas pamiršta. Atrodo, jog ji sąmoningai nevengia naivumo, net banalumo, nepakeistų šnekamosios kalbos citatų. E. Liegutės eilėraščiuose juntame, jog ji mokosi ir iš klasikinės tradicijos, ir iš modernesniojo stiliaus kūrinių. Griežtai nesilaiko klasikinės kompozicijos kanonų, pasiduoda improvizacijos stichijai, tačiau jos žodis seka paskui minties judėjimą, išgyvenimų logiką, kuri eilėraštyje gal net pernelyg aiški. Rinkinį galima aptarti kaip prisiminimų poeziją. Tradicinių formų prisiminimas irgi gali būti netikėtas. Nauja dažnai būna tai, kas pamiršta sena. Tik toks uždavinys nėra lengvas. E. Liegutės eiliuoti tekstai tik papildo jos bendrą kūrybos balansą. Knygos meninei kokybei kenkia nuogas moralizavimas, bendrybės, samprotavimai, paremti gryna logika, kai nelieka vietos emociniam santykiui. Eilėraštis – kaip didaktinė replika. E. Liegutė yra profesionali rašytoja, todėl jai teismukai kalbėti nederėtų. Ji stipresnė yra širdies kalba, dzūkišku jausmingumu.

ENThe article is a review of the selection of poems by Emilija Liegutė “Dzūkiški žodžiai” [Dzūkian Words] (Vilnius: Kronta, 2008). E. Liegutė’s poetry is full of Dzūkian sentimentality and eloquence. The poetess wants to say so much and to vent her feelings so intensely that, at times, it seems that words hardly fit in a poem’s frame. She goes against the avant-garde movement that currently dominates professional poetic creative work and against prevailing trends – she simply forgets them. It seems that the poet does not deliberately avoid naivety, even banality and unaltered quotations of spoken language. In E. Liegutė’s poems, we feel that she learns from both works of classical tradition and writings of modern style. The poet does not strictly adhere to the canons of classical composition and gives in to improvisation; however, her word follows the movement of thought and the logic of experiences which is too clear in a poem. The selection can be discussed as poetry of recollections. A recollection of traditional forms can also be unexpected. New is often forgotten old. But this task is not easy. E. Liegutė’s verse only supplements her general balance of creative work. The artistic quality of the book is impaired by naked moralisation, generalities and reasoning based on pure logic when no space for an emotional relationship remains. A poem is like a didactic remark. E. Liegutė is a professional writer; therefore she should not speak straightforwardly. Her greater strength lies in her heart language and Dzūkian sentimentality.