Puslapis tragiškajai literatūros istorijai

LTStraipsnyje "In memoriam" apmąstomas Sigito Gedos gyvenimo ir kūrybos tragiškieji metmenys. S. Gedos lyrika randasi iš pirmapradžių dalykų, iš pirminių gyvybės ir mirties sandų. S. Geda suintensyvino kūno poetinę energetiką: visa perteka tavim, tavo jutimais. S. Gedai nekilo noras neigti Maironį, atvirkščiai - jį, kaip ir Antaną Baranauską, bus turėjęs savo sąmonėje, nuolat lyginęs. Naudojosi viskuo, ką pajėgė pasiekti, pasiimti. Archetipais, mitais, senąja sakraline poezija, lietuvių poezijos XIX amžiumi, ypač Strazdu, Europos viduramžiais ir moderniąja epocha. S. Geda aiškiau siejo save su prigimties krašto kūrybine tradicija - su didžiaisiais dzūkais Vincu Krėve, Mikalojum Konstantinu Čiurlioniu. Tragiškąją patirties giją S. Geda anksti pajuto, savarankiškai ją narstė, mąstė ir permąstė. Kai žmogus pajunta norą kurti, jis žengia ir žingsnį į savo atskirybę, kartu ir į tragiškųjų patirčių galimybę. Kūryba neišvengiamai atima dalį gyvo žmogaus gyvenimo, minta jo krauju. Artėjant senatvei, blėstant įkarščiui, sąmonėje gali daugėti nuoskaudų, o Sigito atveju ir įsiūčio, kad gyvas gyvenimas praėjo pro šalį, suėjo į knygas, išdžiūvo kaip rašalas ant baltų puslapių, nublyško. Paskutiniaisiais metais S. Geda buvo ligonis, net pats nesuvokė, kad taip sunkiai serga. Kad serga ne tik kūnas, bet ir dvasia, praradusi atramas, bet iš nežmoniškos kūrybinės energijos likučių dar dirbanti, dirbanti, dirbanti, nežinanti atvangos, nemokanti poilsio. Ir kaltės jausmas jį laikė gyvą, sizifiškai ritantį savo akmenį. A. Camus tragizmas, leidžiantis Sizifą suvokti ir kaip laimingą, buvo svarbus S. Gedai.

ENThe article In Memoriam analyzes the tragic aspects of Sigitas Geda's life and work. Sigitas Geda’s lyrics come from the very primordial matters, primordial components of life and death. S. Geda has intensified the poetic energy of the body: the whole comes through you and your senses. S. Geda was not willing to deny Maironis, on the contrary – he has always kept him, the same as Baranauskas, in his mind, and compared them permanently. He used everything that has been able to achieve, to pick up: archetypes, myths, ancient sacral poetry, Lithuanian poetry of the nineteenth century, especially that of Strazdas, European Middle Ages, and the modern era. S. Geda related himself with the creative tradition of the native land, i.e. Vincas Krėvė and Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. S. Geda experienced and analyzed the tragic experiences very early. When a person feels a desire to create, he must make a step into his isolation assuming the possibility of tragic experiences. Creation inevitably takes some part of human's life feeding on its blood. When approaching an old age and the glow is fading away, an individual experiences grievances, or, as in the case of S. Geda, wildness that real life has passed by, turned into books, run dry as ink on white pages. During the last years of his life S. Geda was sick and even not realizing the seriousness of his disease. He was sick not only in his body but also in his soul in loss of supports, however still working using the remains of incredible creative potential without any rest. Guilt kept him alive carrying out his Sisyphean task. The tragism of A. Camus, allowing understand Sisyphus as a happy person, was important to S. Geda.