(Per) didelis paprasto žmogelio keistumas

LTStraipsnis yra Rimanto Kmitos eilėraščių rinktinės „Švelniai tariant“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009) recenzija. Naujausią Kmitos poezijos rinkinį smagu paimti į rankas: skoningai išleista subtili knyga vilioja atsiversti, o taip padaręs, patenki lyg į gerai pažįstamą, bet jau po kelių puslapių suklusti verčiantį pasaulį. Šį dvilypį jausmą gerai pagavo dailininkas Edvardas Racevičius. Knygoje kaip reta darniai sugyvena iliustracijos ir poezijos tekstai. Kmita kviečia įsižiūrėti į nereikšmingas, visai nepoetiškas mūsų gyvenimo apraiškas: vabaliukus, paišiną ir visai nusikalusį mikroautobuso vairuotoją, prekybos centro kasininkę ar bandeles su sezamo sėklomis ir vištos blauzdelėmis. Esu žmogus ir man nesvetima visa, kas žmogiška, – trumpai galima reziumuoti šios poezijos žmogaus laikyseną. Poetas skrupulingai fiksuoja buitišką kasdienybės akimirką. Kmitos poezija „nepoetiška“, jam įdomus jos paribys, tai, kas tradicinės poezijos paprastai nedomina. Eilėraščio šerdį čia dažnai sudaro siužeto fragmentas, naratyvumas yra viena ryškiausių Kmitos poezijos ypatybių. Dažnas šios knygos eilėraštis yra tos pačios situacijos variacija. Atrodo, jog Kmita rašo vieną ir tą patį eilėraštį apie ant suolelio sėdintį filologą. Rinkinio tekstai yra atsigręžę patys į save, juose reflektuojamas rašymo procesas. Išbandomos poezijos kalbos ribos. Atrodo, kad poezija gali virsti bet kokia iš kito konteksto atskriejusi frazė, kuri kitų eilėraščių kaimynystėje kartais ironiškai, o kartais labai skausmingai sužiba savo neišsemtomis poetinėmis galimybėmis.

ENThe article is a review of the selection of poems by Rimantas Kmita entitled “Švelniai tariant” [To Put it Mildly] (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009). It is pleasant to take Kmita’s latest collection of poetry into your hands: a tastefully published subtle book lures you into opening it, and once you have done this, it seems that you get into a well-known world, but after a few pages this world makes you prick up your ears. Painter Edvardas Racevičius nicely captures this dual feeling. There is harmony between illustrations and texts of poetry in the book, which is in general rare to encounter. Kmita invites us to peer into insignificant and absolutely unpoetic manifestations of our life: beetles, a sooty and completely exhausted minibus driver, a shopping centre cashier or rolls of bread with sesame seeds and chicken shanks. I am a human being and everything what is human is not strange to me, – the attitude of this poetry’s human can be briefly described in this way. The poet scrupulously records a moment of everyday life. Kmita’s poetry is “unpoetic”. He is interested in its periphery, what is usually of no interest to traditional poetry. A fragment of the plot often forms the pivot of a poem. Narrativeness is one of the most distinctive features of Kmita’s poetry. A frequent poem of this book is a variation of the same situation. It seems that Kmita writes the same poem about a philologist sitting on a bench. Texts in the collection reflect on the writing process. Limits of the poetry speech are tested. It seems that any phrase coming from another context can turn to poetry. This phrase, sometimes ironically and sometimes very painfully, begins to display its inexhaustible poetic possibilities near other poems.