Originalumas iškreiptos sąmonės kaina

LTRecenzijoje aptariama prieštaringa jaunos aktorės Elžbietos Latėnaitės pirmoji knyga "Apsichė", kuri pradeda naują seriją, pavadintą paprastu, bet sykiu gana patraukliu pavadinimu "Nauji vardai". E. Latėnaitė eksperimentuoja ir idėjomis, ir kalba, ir teksto struktūra. E. Latėnaitės teksto skaitymas primena brovimąsi pro tankiai sužėlusius brūzgynus: sakinys klampus, kupinas netikėtų niuansų ir detalių, pasižymintis žodžių pertekliumi. Kalbą romano "Apsichė" pasakotoja suvokia kaip ribą, kurią įveikus galima kurti savo pasaulį. Žaidimais su kalba, pirmiausia - naujadarų (jokumas, akmenybė) kūrimu, siekiama išsiveržti iš kalbos kalėjimo, praplėsti jos, o sykiu - ir pasaulio ribas. Viena vertus, E. Latėnaitės kalba talpi, sodri, kita vertus, gausu mažai ką reiškiančio (ar apskritai beprasmio) žodžių pertekliaus. Bandymas sujungti opozicijas primintų Oscarui Wilde'ui būdingą paradokso poetiką. Tačiau visgi E. Latėnaitės poetika iškyla iškreiptos sąmonės veidrodyje - kaip dvasinės ligos, liguistos sąmonės signalas. Knygoje itin daug temų, jų atšakų, tačiau jas visas susieja nuolat pabrėžiami vaikystės kompleksai. Kompleksuota pagrindinės veikėjos sąmonė nuolat patiria stiprų vienatvės, atskirumo jausmą. Romanas pasižymi temų, probleminių ašių gausa; knygai būdingas principinis neužbaigtumas: visi klausimai paliekami be atsakymų. Tai atskleidžia romano tikslą - ieškoti atsakymų į tuos klausimus, kurie atsakymų neturi, patenkinti "esmių besotystę", pažinti savo "sielos katedrą". Sudėtinga raiška E. Latėnaitė kalba apie paprastą dalyką - žmogiško artumo, tikrųjų namų troškimą.

ENThe review discusses a controversial book Apsichė by the young actress Elžbieta Latėnaitė. This is her first book which begins a new series under a simple, but simultaneously quite attractive name Nauji vardai (en. New Names). E. Latėnaitė experiments with ideas, language, and text structure. Reading texts of E. Latėnaitė reminds of struggling through thick brushwood: her sentences are viscous, full of unexpected nuances and details, and is characterized by an excess of words. The language is perceived by the narrator of the novel Apsichė as a limit, overcoming of which makes it possible to create your own world. Playing with language, first of through development of neologisms (such as jokumas, akmenybė), is undertaken in pursuit to escape the prison of language, expand its limits, and simultaneously those of the world. On the one hand, the language used by E. Latėnaitė is spacious, rich, but on the other hand, its abundant of excess of words with little meaning (or even meaningless). Attempt to combine oppositions resembles paradox poetics inherent to Oscar Wilde. However, poetics of E. Latėnaitė emerge in a mirror of the distorted consciousness – as a spiritual disease, signal of morbid consciousness. The book covers many topics and their branches, but all of them share the same feature, i.e., constantly highlighted complexes of childhood. Consciousness pervaded with complexes of the main character is continuously experiencing a strong feeling of solitude, a sense of separateness. The novel features an abundance of themes and problem-axles; the book is characterized by the principled incompleteness: all the questions are left unanswered.This reveals the objective of the novel – to search for the answers to the questions that have no answers, to satisfy the "insatiable desire for essences", to get to know the "cathedral of your soul". The complex expressions are used by E. Latėnaitė to speak about a simple thing, desire for human closeness, true home.