Stosunki międzypaństwowe Polski i Litwy 1920-1939

LT1920 m. lenkų kariuomenei nugalėjus Raudonąją armiją, visos politinės jėgos Lenkijoje vieningai laikėsi nuomonės, kad reikia susigrąžinti karo metu prarastas žemes. Vilniaus užėmimas lietuviams tapo pagrindu ir motyvacija visiškai atsiskirti nuo Lenkijos. Bandymai mažinti konfrontaciją nedavė rezultatų. 1928 m. kovo mėn. lenkų-lietuvių konferencijos metu buvo pasirašytas tik vienas susitarimas. Nesulaukė prezidento Smetonos palaikymo ir 1935 m. balandžio 18 d. Stasio Lozoraičio memorialas, skirtas prezidentui, ir 1938 m. pradžioje vykę lenkų ir lietuvių pokalbiai apie Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimą. Lenkijos Užsienio reikalų ministerijoje buvo pripažinta, kad konflikto su Lietuva situacija yra nepakeliama. Tvyrant tokiai atmosferai, 1938 m. kovo 11 d. pasienyje buvo nušautas lenkų pasienio apsaugos korpuso kareivis. Lenkija 1938 m. kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą. Jo reikalavimai apsiribojo santykių užmezgimo klausimu. 1938 m. vasarą ir rudenį lietuvių pozicija pradėjo kisti. 1939 m. kovo 27 d. po Klaipėdos praradimo pasiuntinys Šaulys lenkų pusei pasakė, kad žymų postūmį, įvykusį per metus Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, reikia vystyti.. 1939 m. gegužės mėn. Estijos ambasados priėmime apie bendrus interesus bei bendras grėsmes draugiškai kalbėjo generolas Jonas Černius. Šie ir kiti faktai rodo, kad Lietuvos ir Lenkijos santykių sureguliavimas buvo pribrendęs klausimas. Lietuvos-Lenkijos 1918-1939 m. konfliktas labai pakenkė ir Lenkijai, ir Lietuvai. Tačiau pabaigoje įvyko pokyčiai ir atsirado teikianti vilties perspektyva. Sukliudė karas.

ENWhen the Polish troops conquered the Red Army in 1920, all political forces in Poland unanimously upheld the opinion that the lands lost during war must be recovered. The occupation of Vilnius became the grounds and motivation for the Lithuanians to completely separate from Poland. Attempts at mitigating the confrontation were fruitless. In March 1928, only one covenant was signed in the Polish–Lithuanian conference. President A. Smetona did not back the memorandum of Statys Lozoraitis of 18 April 1935 to the President or the discussions of the Poles and Lithuanians, which took place in the beginning of 1938, about the improvement of the relationships of Poland and Lithuania. Ministry of Foreign Affairs of Poland admitted that the conflict with Lithuania was intolerable. With such feelings in the air, on 11 March 1938, a soldier of the Polish border guard corps was shot at the border. On 17 March 1938, Poland delivered an ultimatum to Lithuania. Its requirements were limited to the issue of relationship building. In summer and autumn 1938, the position of Lithuanians started changing. On 27 March 1939, following the loss of Klaipėda, emissary Šaulys told the Polish side that the substantial shift that occurred in the relationships of Lithuania and Poland over a year needs to be worked on. In May 1939, in a reception held by the Estonian Embassy, General Jonas Černius spoke amicably about common interests and threats. These and other facts show that the issue of regulation of relationships between Lithuania and Poland was ripe for solving. The conflict of Lithuania and Poland of 1918–1939 inflicted great damage to both countries. However, finally some changes occurred and encouraging prospects appeared. Unfortunately, then the war broke out and precluded further developments.