Budowa zrębów własnęj państwowości przez polaków i litwinów, do 1922 roku. (Wokół sporu o Wileńszczyznę)

LTXIX amžius atnešė Europai daugybę pokyčių, tarp jų ir tautų atgimimą. Šis procesas apėmė ir lietuvių tautą. Į pradžioje negausių lietuvių tautinių veikėjų pastangas lenkai, su kuriais lietuviai per paskutinius kelis šimtus metų gyveno bendroje valstybėje, reagavo dvejopai. Gana gausi "litvomanų" grupė atvirai rėmė ir padėjo lietuvių tautiniam atgimimui, o kita grupė tame procese įžvelgė Abiejų Tautų Respubliką pasidalinusiųjų valstybių, norinčių sukiršinti "broliškas tautas", kadaise sukūrusias didžiąją Respubliką, manipuliacijas. [...] Tai buvo susiję su anksčiau įvykusiu visišku Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimu, kuris nulėmė tai, kad lietuviai priėmė lenkų kalbą bei kultūrą. Lenkų kalba lietuviams tapo jų gimtąja kalba. Dėl to tautinio atgimimo metu, kai netgi to atgimimo tėvai buvo lenkakalbiai, jie turėjo staiga griežtai atsiriboti nuo lenkybės, kad šitaip vėl taptų etniniais lietuviais. Toks nusistatymas savo ruožtu suteikė lenkams pagrindą su nepasitikėjimu, o kartais netgi priešiškai, vertinti lietuvių tautinį judėjimą- laikui bėgant toks požiūris ėmė dominuoti lenkų viešojoje nuomonėje. Priešiškas tarpusavio nusiteikimas, kuris atsirado tautinio atgimimo pradžioje, vėliau, deja, pagilėjo ir tapo giliu priešiškumu, nuo kurio apsisaugoti buvo sunku net šviesiausiems abiejų tautų atstovams. Tuo būdu priešiškumas tarp publicistų ir politikų, pasibaigus I-ąjam pasauliniam karui, peraugo į beprecedentį atgimusių valstybių, Lietuvos ir Lenkijos, priešiškumą, kurstomą jų bendrų priešų, sumaniai pasinaudojusių romėnų principu divide et impera.

ENThe 19th century brought a lot of changes to Europe, including the rebirth of nations. This process included the Lithuanians as well. The Poles, with whom Lithuanians had been living in one state for several hundreds of years, viewed the efforts of the initially sparse circle of national actors in a twofold manner. A rather large group of nationalist supporters – Litvomans – openly backed and aided the national rebirth of the Lithuanians, while another group saw in this process the manipulations of both states, which split the Polish–Lithuanian Commonwealth and wanted to set against each other the two nations, who had once created the great Commonwealth. This was associated with the preceding complete rapprochement of Lithuanian and Polish landed nobility, which resulted in the Lithuanians adopting the Polish language and culture. The Polish language became native for the Lithuanians. Because of this, during the national rebirth even the parents, who were Polish-speakers, had to suddenly dissociate themselves from the Polonism in order to become ethic Lithuanians again. Such a stance on things in turn warranted a distrustful and sometimes even antagonistic attitude of the Poles towards the national movement of the Lithuanians. Eventually this attitude became predominant in the public opinion of the Poles. Antagonistic disposition towards each other, which appeared in the beginning of the national rebirth, unfortunately subsequently deepened and turned into deep hostility, difficult to overcome even for the most enlightened representatives of both nations. Thus the hostility between publicists and politicians, upon the end of the World War I, evolved into an unprecedented hostility of the reborn states, Poland and Lithuania, fuelled by their common enemies, who indigenously invoked the Roman principle divide et impera.