Niełatwe początki. Litwini wobec unii z Polską

LTNeblėstantis susidomėjimas Lenkijos ir Lietuvos valstybine sąjunga, ypač kai kalbama apie jos pradžią, pirmiausia yra susijęs su unija bei jos pagrindiniais momentais. Jeigu klausimas yra susijęs su valdančiojo elito požiūriu į uniją, tai nagrinėjami lenkų visuomenės su sąjunga siejami lūkesčiai ir reikalavimai. Itin schematišką Jogailos lietuvių pavaldinių požiūrio į sąjungą su Lenkija aptarimą visada galima pateisinti nepakankamai išsamia istorinių šaltinių medžiaga. Nepaisant lietuvių moksle vyravusios LDK elitinės valdžios struktūros, asmeninių savybių, netgi tautinio sąmoningumo pažinimo, nebuvo parašyta monografija, skirta lietuvių elito požiūriui į Jogailos idėją problemai atskleisti. Atsiradus raštijai, kuri atspindi lietuvių politinę tradiciją (XVI a. I pusė), požiūrio į uniją analizės rezultatai tapo patikimesni. Tuo tarpu apgaulinga yra tokiame tyrime remtis liudininkų, kurie patvirtino gausų XIV-XV a. dokumentų kiekį, sąrašu. Tai geriausiai matyti, kai lyginami asmenų, rėmusių Švitrigailos antiunijinę veiklą 1430-1432 m., ir sukilimo Ašmenoje dalyvių, kurie po to kartu su Žygimantu Kęstutaičiu pasirašė atnaujinančius uniją aktus, sąrašai. Pasirodo, kad elito atstovai priimdami sprendimus nesivadovavo simpatija ar antipatija Lenkų Karalystei. Jų sprendimus lėmė tik konjunktūriniai, politiniai motyvai. Tai suteikė galimybę krizinėse situacijose, pavyzdžiui 1432 m., 1440 m. ar 1451-1453 m. konflikto su Lenkija dėl Volynės metu, rasti kompromisą. Šis valdančiojo elito gebėjimas rasti kompromisą- politinio sąmoningumo ženklas.

ENUnfading interest in the Polish and Lithuanian national union, especially when it comes to its beginning, is primarily concerned with the union and its key moments. If the issue is related to the attitude of ruling elite towards the union, then it is dealt with the expectations and requirements related to the Polish society and the union. Notably schematic discussion on the attitude of Jogaila Lithuanian subordinates towards the union with Poland may always be justified by the lack of comprehensive sources of historical material. Despite the elite power structure, personal characteristics, even the knowledge of national consciousness of Lithuanian Grand Duchy prevailing in Lithuanian science, there was no a monograph written to disclose the problem of Lithuanian elite's approach to the idea of Jogaila. After the rise of writing that reflects the Lithuanian political tradition (the first half of the sixteenth century), the results of approach to the analysis of the union have become more reliable. Meanwhile, it is misleading in such studies to rely on the list of witnesses who confirmed the rich amount of documents of XIV-XV century. This is best seen when comparing the lists of persons who supported the anti-union activity of Švitrigaila in 1430-1432, and the participants of the uprising in Ašmena who then signed the acts renewing the union together with Žygimantas Kęstutaitis. It appears that the representatives of elite did not follow sympathy or antipathy to the Polish Kingdom during the decision-making. Their decisions were determined only by cyclical, political motives. This provided an opportunity to find a compromise in crisis situations, such as during the conflict with Poland because of Volhynia in 1432, 1440 or 1451-1453. The ability of ruling elite to find a compromise is a sign of political consciousness.