Tarp kryčio ir nuopuolio: du Albert'o Camus romano "La Chute" vertimai

LTStraipsnyje lyginami su 1991 metais skaitytojams j rankas patekę du A. Camus romano „La Chute" vertimai. Vieną jų išleido leidykla „Vaga" pavadinimu "Krytis" (iš prancūzų k. vertė Laima Rapšytė), antrąjį - leidykla "Taura" pavadinimu "Nuopuolis" (iš prancūzų k. vertė Auksė Kaškonaitė). Straipsnio autoriaus teigimu, vertimai sensta ir kai atskirus to paties kūrinio vertimus skiria kelios dešimtys metų, a priori galima spėti, kad dažniausiai geresnis bus vėliau atliktas vertimas. Šiuo atveju abiejų vertėjų yra vienodos startinės pozicijos, tad vertimo nelygumus paaiškina nebent talento ir patirties stoka, nors čia, be abejo, negalima atmesti ir redaktoriaus vaidmens. L. Rapšytės vertimą redagavo patyręs vertėjas Pranas Bieliauskas, o A. Kaškonaitės verstoje knygoje redaktorius nenurodytas. Visas Camus romanas yra konstruojamas kaip didžiulis monologas arba netradicinis dialogas, nes pašnekovo žodžiai skaitytojų nepasiekia. Protagonisto dialogas su nematomu pašnekovu (skaitytoju) lemia ir ironišką pasakojimo intonaciją. Tokia pasakojimo intonacija verčia suklusti ir vertėją, nes už atviro, šnekamosios kalbos pobūdžio, pokalbio dar slypi ir netiesioginis vertinimo aspektas. Straipsnyje sintaksiniu, stilistinius ir prasminiu pobūdžiu analizuojant atskirus romano fragmentus lyginami abu romano vertimai.

ENThe article presents the comparison of the two translations of A. Camus’s novel “La Chute”, which found their way to the readers in 1991. One of the said translations was published by the “Vaga” publishing house by the title "Krytis" (translated from French by Laima Rapšytė), the second one was published by the "Taura" publishing house by the title of "Nuopuolis" (translated from French by Auksė Kaškonaitė). According to the author of the article, the translations are getting old therefore, in case different translations of the same piece of literature are made at the interval of several decades, one can judge a priori that the newer translation is most frequently the better one. In the case in question the starting positions of both translators were the same, therefore the disparities of the translation can be explained only by the lack of talent or experience, although the role of the editor is also important. L. Rapšytė’s translation was edited by an experienced translator Pranas Bieliauskas and no editor is specified in the book, translated by A. Kaškonaitė. The entire Camus’s novel is structured as a huge monologue or a non-traditional dialogue, since no words of the second collocutor reach the reader. The protagonist’s dialogue with the invisible collocutor (i. e the reader) also determined the ironic intonation of the narrative. Such intonation of the narrative forces the translator to be all ears, since, behind the open conversation of the colloquial language character, there lurks the indirect aspect of the translation. The article, by analyzing separate fragments of the novel in syntactical, stylistic and notional terms, compares both translations of the novel.