Stosunki polsko-litewskie do schyłku XVIII wieku. Czy Wielkie Księstwo Litewskie rzeczywiście zniknęło?

LTGlaudžiai suartėti su Lenkijos Karalyste tapo būtina, sprendžiant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus ir išorės problemas. Lietuvos elitas neplanavo savo valstybės inkorporavimo į Lenkiją, netgi atvirkščiai: pavojui praėjus, stengėsi susilpninti ryšius. Tačiau iškilusi XVI a. karo su Maskva grėsmė vertė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Ponų tarybą sujungti valstybes į Abiejų Tautų Respubliką (Liublinas, 1569 m.), kurioje, bent jau bendrais sumetimais, turėjo būti vienas valdovas ir vienas Seimas, o atskiri - kariuomenė, įstaigos, teisinė sistema ir iždas. Lenkijos Karalystės valdžios vyrai norėjo glaudesnių ryšių, LDK didikai - laisvesnių. Beveik 70 m. truko kompromiso, kuris atitiktų abiejų šalių lūkesčius, paieška. Ekonominiai, politiniai ir kultūriniai procesai lėmė abiejų šalių visuomenių susitapatinimą, teisinės ir politinės santvarkos sugretinimą bei lenkų kalbos sklaidą bajorijos tarpe. Palaipsniui Abiejų Tautų Respublikoje LDK užėmė vienos iš trijų provincijų, šalia Mažosios Lenkijos ir Didžiosios Lenkijos, poziciją. Nepaisant to, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išsaugojo savo centrines įstaigas ir teises, ypač gyva buvo istorinių įvykių tradicija, kuri leido Lietuvos elitui neprarasti savarankiškumo jausmo (suformuluoto Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojime 1791 m. spalio 20 d.) iki padalijimų. Šis jausmas gyvavo kartu su bendros Abiejų Tautų Respublikos išlaikymo nuovoka.

ENAlliance with the Kingdom of Poland became essential when solving the internal and external problems of the Grand Duchy of Lithuania (GDL). The elite of Lithuania have not been planning the incorporation of their state in Poland; exactly the opposite, when the danger passed, they tried to weaken the ties. However, the threat of the war with Russia that arose in the 16th century forced the Council of Lords of the GDL to merge the states into the Polish–Lithuanian Commonwealth (Lublin, 1569), which, at least for common purposes, had to have one ruler and one Parliament (Seimas), while the military, authorities, legal system and treasury were supposed to remain separate. The men of authority of the Kingdom of Poland wanted closer relationships, while the noblemen of the GDL sought for more unrestricted ones. The search for the compromise to meet the expectations of both countries persisted for almost 70 years. Economic, political and cultural processes determined the identification of both countries’ societies, the alignment of legal and political order and the spreading of the Polish language among the landed nobility. Gradually, GDL took the position of one of the three provinces in the Polish–Lithuanian Commonwealth nearside the Lesser Poland and the Greater Poland. Regardless of this, GDL preserved its central authorities and rights; in particular, the tradition of history-making events was alive, which allowed the elite of Lithuania not to lose the sense of autonomy (formulated in the covenant of the Polish–Lithuanian Commonwealth of 20 October 1791) before the partitions. This feeling survived together with the insight to retain the joint Polish–Lithuanian Commonwealth.