Užlenkta erdvė

LTTomo Šinkariuko knygos „Šokis“ (2008) recenzijoje kritika plėtojama polemizuojant su entuziastingu knygos pabaigos žodžiu, kurį parašė Gintaras Patackas ir Darius Pocevičius. Recenzentės teigimu, netikslu T. Šinkariuko tekstus vadinti „ribine kūryba“. Daugelio tekstų herojų „ribiniai“ poelgiai – viso labo savotiškas literatūrinis ekshibicionizmas. Į akis krinta visiškas teksto neveiksmingumas, trūksta dramaturginės logikos ir psichologinio įtikinamumo. Nors dogmos laužymas paprastai siejamas su kūrybiškumu ir inovacija, recenzijoje klausiama, ar kartais pats dogmų laužymas nesustabarėjo kaip šablonas? Deja, susidaro įspūdis, kad autorius, kuris retsykiais sugeba sukurti įdomią situaciją, mįslingą personažą ir netgi kažkokią egzistencinę potekstę, nesugeba kūrybiškai abstrahuoti nei „puritoniškos“ lietuvių literatūros, nei pasaulio kultūros paveldo. Situacija, kai daugelis šių dienų menininkų praėjusių amžių siužetus sušiuolaikina ir perkelia į mūsų dienas, ne visada liudija talentą ir naujovę – veikiau nesusidorojimą su medžiaga, vaizduotės ir sąžiningumo stoką. Atskiros temos nusipelnytų autoriaus leksika, kurios specifiškumą, matyt, turėtų pabrėžti keiksmažodžių gausa. Tačiau kadangi jų kūrybinis tūris yra gana plokščias, jis priartina T. Šinkariuko tekstus ne prie „ribinės“, o prie „paraščių“, marginalinės literatūros. T. Šinkariukas, recenzentės vertinimu, yra gabus autorius, pakliuvęs ant madingo dogmos laužymo kabliuko. Fiziologiniai patologijos išviešinimai ir neliečiamų temų išniekinimas jau seniai nėra ypatinga naujiena meno pasaulyje.