Lemties ir (at)minties žaidimai

LTRecenzijoje aptariamas pirmasis žurnalistės, menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“. Romano veiksmas vyksta XVII a. LDK. K. Sabaliauskaitei realioji istorija yra tik išeities situacija, leidžianti plėtoti išgalvotą, intertekstualų pasakojimą, kurio kertiniai akcentai būtų atmintis, patirtis ir mirtis. Atminties fenomeną pirmiausia pabrėžia romano pavadinimas. Silva rerum – bajorų šeimose populiari iš kartos į kartą perduodama „šeimos knyga“. Romane svarbiausios žmonių asmeninės patirties istorijos, dažnai apmąstomos karteziškojo dualizmo aspektu. Personažai renkasi tarp kūno ir sielos, tarp žodžio ir daikto, tarp žmogaus ir gyvulio, tarp gyvenimo ir mirties. Per asmenines veikėjų pozicijas ryškėja universalūs dalykai. Romano naratyvinės linijos meniniu ir intelektualiniu požiūriu labai nevienodos, nors rišančių gijų atsiranda – tai visažinis pasakotojas, barokiškas sakinys, „išsiskleidžianti“ detalė. Autorės vaizduotės ypatybės lemia, jog jai geriau sekasi kurti atskirus epizodus, o ne kurti visuminį vaizdą. Ilgi periodai perteikia mėgavimąsi tekstu, leidžia natūraliai ir kryptingai plėtoti vaizdus. Autorė tikslingai vartoja lotynų kalbą, kuri suteikia tekstui autentiškumo (tai pasakytina ir apie vulgarizmus bei žargonizmus), išmoningai renkasi istorines ir menines detales, atkuriančias vaizduojamąją epochą. „Silva rerum“ įtikina, kad autorė turi ne tik gyvenimo patirties, ne tik vaizduotę, kurią šiame romane dar varžo istoriniai intertekstai, bet ir autentišką meninę koncepciją bei gebėjimą erudiciją paversti funkcionuojančiu meniniu tekstu.