Geismo repeticijos: (moteriškumo raiška Sigito Pamiškio pjesėje "Nesibaigianti vienatvė dviem")
LTSigito Parulskio pjesė „Nesibaigianti vienatvė dviem“ sudomina ne tik savo neįprasta forma, bet ir kalbine raiška. Anot literatūrologės Aušros Martišiūtės, „Parulskio dramos išsiskiria kalbos eksperimentais, varijuojančiais tarp žemojo, parodijos ir poetinio teksto stilių“. Pjesėje „Nesibaigianti vienatvė dviem“ veikia du pagrindiniai veikėjai (Vyras ir Moteris, Jis ir Ji), tekstas komponuojamas dialogo būdu. Vyro ir moters dialogas pjesėje „Nesibaigianti vienatvė dviem“ yra neįprastas klasikinėje lietuvių dramaturgijoje - žodžiai čia tarsi vėluoja. Jie neišreiškia realių minčių, o tarytum prasilenkia laike, nerasdami bendrų sąlyčio taškų su realybe. Dėl tokio (ne)susikalbėjimo tekste atsiranda poetizmo atspalvis, ironija, potekstė. Pats Vyro ir Moters kalbėjimas vienu metu yra atviras, bet kartu savy slepia tai, kas nepasakyta veikėjų lūpomis. Kalbėdamas apie charakterių raišką savo dramaturgijoje, Parulskis akcentuoja: „ <...>man patinka ne psichologinis ar papročių teatras, bet teatras, paremtas archetipiniu tekstu, Jungo prasme.“ Savo pjesėje Parulskis vaizduoja nuo visų socialinių ribų išsilaisvinusius žmones. Dramaturgą ypač domina vyro ir moters santykis: „Bandžiau žodžiais nupasakoti, kas vyksta tarp vyro ir moters įvairiose situacijose, kas tuo metu vyksta jų galvose, kiekvieno atskirai, kaip jie vienas kitą kuria ir kaip tuo pačiu metu naikina, kokios yra buvimo dviese ribos <...>“. Moteriškumas šioje pjesėje atsiskleidžia savitai ir neįprastai. Ir nors paskutinė dalis suponuoja vyro ir moters vienovę, nesusikalbėjimas lieka kažkur šalia.
ENThe article discusses the femininity expression in Sigitas Parulskis's play "Nesibaigianti vienatvė dviem" (An Endless Loneliness of Two). A conclusion has been drawn that the femininity undergoes the three steps of development: as girlishness in the first part of the play, as a muted femininity manifesting itself by instinctiveness in the second part of the play, and as a married woman, a wife in the third part of this play. All these images, though they refer to the femininity, are emphatically depicted as seeking for the real femininity as the relationship with the world which could be realised through the relationship with a man.
