Nebeegzistuojančių namų sunaikinimas: psichologinis tragizmas D. Kalinauskaitės kūryboje
LTDanutės Kalinauskaitės knyga „Niekada nežinai“ labiausiai giriama už itin menišką teksto stilistiką: kiekvienas teksto fragmentas yra rašymo pavyzdys, sužadina skaitytojų vaizduotę, emocijas ir pojūčius. Literatūros kritikai nusiteikę knygos atžvilgiu itin palankiai. Begalė aliuzijų, nuorodų, citatų ir įvardijimų rodo ne tik autorės intelektinį gyvybingumą, bet ir jos priklausymą tam tikrai kultūrinei grupei, angažavimąsi tam tikrų kultūrinių sluoksnių kalbėjimui. Straipsnyje, taikant analitinės psichologijos principus, mėginama įrodyti, kad knyga susilaukė netikėto pripažinimo pirmiausiai dėl universalių turinio dalykų, humanistinių nuostatų, žmogiškų išgyvenimų, atskleidžiamų stilingu meniniu tekstu. D. Kalinauskaitės prozą būtų įdomiausia tyrinėti tarpdisciplininiu žvilgsniu, jungiant literatūros ir psichoanalizės mokslų metodus: analizuoti ne vien preciziškai sukurtą tekstą, o pasitelkti analitinę psichologiją, kuri atveria giliausius psichikos procesus, ryškėjančius autobiografine realybe pagrįstuose, bet vaizduotės transformuotuose pasakojimuose. D. Kalinauskaitės kūrybai, kurią sudaro prie esė priartėjantys apsakymai, sudaryti iš dar smulkesnių miniatiūrų, labai svarbios su žmogaus amžiaus tarpsnio psichologiniais išgyvenimais susijusios būsenos. Analitinės psichologijos požiūriu „Niekada nežinai“ turi nepaneigiamą vertę kaip autobiografiškas individo transformacijos dokumentas. D. Kalinauskaitės – kaip iškilusio kultūrinės bendruomenės autoriteto – patrauklumo priežastis ir slypi tame, kad išgyvendama sunkius, ne kiekvienam tenkančius psichologinius išbandymus, ji išlaiko minėtąjį savasties branduolį, nepasiduoda superego spaudimui, kuris individą verčia prisitaikyti prie masinės sąmonės.
