Aname krante likęs
LTRecenzijoje aptariama Jurgio Buitkaus pomirtinė knyga „Nematomas“ (2008), kuriame publikuojami rinktiniai rašytojo kūriniai – dvi apysakos ir dvylika novelių. Novelių apysakoje „Žalias piemenų pasaulis“ vaizduojama vaikystė ir paauglystė dar nelabai brandaus sovietinio socializmo kaime. Jose daug autentikos – ir biografinės, ir šeimyninės, ir „kolchozinės“. Gamta dažname kūrinyje turi tokias pat teises kaip ir kiti veikėjai. Siužetai pinami iš paprastų kasdienio piemenų gyvenimo įvykių. Kūrinių modelis klasikinis – intriguojantis pasakojimas ir netikėta pabaiga. Autoriaus brandą liudija tai, kad jis niekada nesistengia išpasakoti visko, nutraukia intrigą tada, kai labiausiai sužadinamas skaitytojo smalsumas. Autobiografinės autentikos apstu ir antrojo skyriaus apsakymuose, tik jau ne vaikiškos ar paaugliškos, o vyriškos, brandžios. Kai kurie kūriniai prisodrinti dramatinės įtampos ir net tragizmo. Jų siužetai labiau išplėtoti, daugiau kontrastingų charakterių, monumentalių vaizdų, nors novelės žanro principams nenusižengta: perteikta tik tai, kas būtina kūrinio idėjai išryškinti, palikta erdvės skaitytojo fantazijai. Recenzijoje, greta ryškesnių novelių motyvų ir siužetų apžvalgos, to meto rašytojų kartos kontekste svarstoma autoriaus kūrybinė ir psichologinė situacija, neleidusi talentingam autoriui po sėkmingo debiuto 1972 m. peržengti ideologinio barjero ir užgesinusi modernesnio rašymo aistrą. Recenzento teigimu, „Nematomas“ – tai ano kranto statinys, kuris būtų galėjęs tapti lieptu, jungiančiu abu krantus, bet šio laiko pusėje autorius kūrybinių impulsų nepatyrė.
