Nebaigta asmenybės ir ligos autobiografija

LTRecenzijoje aptariama nebaigta paskutinė rašytojos, dailininkės, keliautojos Jurgos Ivanauskaitės knyga "Viršvalandžiai" (2007), pasirodžiusi praėjus keletui mėnesių po rašytojos mirties. Pagrindinis recenzijos autorei rūpimas klausimas - ar galima apie šią knygą mąstyti kaip apie autobiografiją? Anot prancūzų mokslininko Philippe'o Lejeune'o pasiūlyto apibrėžimo, autobiografija vadinamas retrospektyvus prozinis kieno nors pasakojimas apie savo paties gyvenimą, kai visas dėmesys skiriamas individualiam gyvenimui, ypač asmenybės istorijai. Autobiografija apibrėžiama trimis skirtingomis kategorijomis: kalbos būdas (pasakojimas, proza), siužetas (individualus gyvenimas, asmenybės istorija), autoriaus situacija (autoriaus, pasakotojo ir personažo tapatumas; retrospektyvus pasakojimas). Autobiografijos žanrui labai svarbus adresato tikėjimas bei pasitikėjimas. Todėl autorius turi užmegzti ryšį su skaitytoju. J. Ivanauskaitė šį ryšį, autobiografinę "sutartį", kuria leisdama suvokti aprašomų įvykių egzistencinį tikrumą, siekdama išplėsti pasakojimo reikšmes, padaryti jį svarbų skaitytojui. Knygoje nėra įprastų, autobiografijoms būdingų, chronologinių skirstymų. Pasakojimas nuosekliai dėliojamas pagal ligos raidą bei atitinkamus vidinius išgyvenimus. Tekstas skaidomas į skyrius, kurių pavadinimai nebūdingi įprastoms autobiografijoms, jie nurodo ne laiko įvykius, bet apmąstomas dvasines ir religines temas. "Viršvalandžiuose" J. Ivanauskaitė aprašo labai trumpą savo gyvenimo laikotarpį - iš esmės tai yra sergančios autorės papasakota ligos "biografija". Tai knyga, kurioje iš tikrųjų užfiksuoti gyvenimo viršvalandžiai.

ENThe review discusses the last and uncompleted book Viršvalandžiai (en. Overtime) (2007) by Jurga Ivanauskaitė, the writer, artist, and traveler. The book appeared few months after the writer's death. The following is main issue the author of the review is concerned with: might this book be seen as an autobiography? According to the definition proposed by Philippe Lejeune, the French researcher, autobiography is understood as a retrospective prosaic someone's story about his own life, focussing on his/her individual life, especially on a history of personality. Autobiography is defined in three different categories: speech mode (narrative, prose) story (personal life, history of personality), the author's situation (the oneness of an author, the narrator and the character; narrative, retrospective). Faith and trust of an addressee is very important in genre of autobiography. Therefore, the author must establish a connection with the reader. This connection with reader, an autobiographic “agreement” is established by J. Ivanauskaitė through allowing to understand an existential reality of events being described, seeking to extend implications of the story, and to make it important for the reader. There are no conventional, typical for autobiographies, chronological distributions in the book. The story is consistently developed according to the evolution of the illness, and the respective inner experiences. The text is divided into chapters whose titles are not typical for a conventional autobiography; they do not indicate the events in time, but spiritual and religious themes that are being thought over. In her book Viršvalandžiai, Jurga Ivanauskaitė describes a very short period from her life – basically, it is the "biography" of illness told by the author being sick. This is the book that actually captures ‘overtime’ of the life.