Buvusių trečiafrontininkų keliais: Kostas Korsakas
LTKostas Korsakas sovietinėje Lietuvoje ilgiausiai išgyvenęs trečiafrontininkas (mirė 1986 m., ilgiau išgyveno tik išeivijoje II pasaulinio karo metais atsidūręs Bronys Raila, mirė 1997 m.), profesorius, akademikas, ilgametis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius (1952–1984), be bendro pobūdžio įvairaus žanro darbų, iki šiol nėra sulaukęs bent kiek rimtesnės studijos. Vieša polemika spaudoje su pogrindinės Lietuvos komunistų partijos vadais leidžia kalbėti apie gana tvirtą Korsako charakterį ginant save ir savo ideologinius įsitikinimus IV deš. pirmojoje pusėje. Nuo IV deš. vidurio Korsakas įsitraukė į kairėjančių lietuvių rašytojų grupę, kuri, kritikuodama Smetonos autoritarinį valdymą ir lygiuodamasi į Vakarų Europos rašytojus, atvirai deklaruojančius dideles simpatijas Sovietų Sąjungai, kartu nevengė artimiau bendrauti su komunistais. Tai duoda pagrindą kalbėti apie išnykusią Korsako ir LKP priešpriešą bei jo dėsningą iškilimą Lietuvos okupacijos pradžioje 1940 m. birželį. IV dešimtmetį Korsakas tapo žymiu nepriklausomos Lietuvos literatūros kritiku, kurio ideologinėms pažiūroms didelį poveikį turėjo marksizmas ir tuo laiku Sovietų Sąjungoje išpopuliarėjęs, net tapęs kultiniu socialistinio realizmo metodas. 1940 m. vasarą "Eltos" direktoriaus Korsako (jam pačiam greičiausiai nesuvokiant realių padarinių) veikla ne tik padėjo įteisinti okupacinį sovietų režimą, bet ir svariai pasitarnavo okupantams sudarant Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo regimybę.
ENSo far, Kostas Korsakas who was the last survivor of the leftist avant-garde movement Third Front in the Soviet Lithuania (he passed away in 1986, to be survived only by Bronys Raila who found himself in emigration during the World War II and died in 1997), professor, academician, director of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore for many years (1952–1984) has not received any of the more serious studies but the works of various genres of the general nature. Public polemic in press with the leaders of the underground Lithuanian Communist Party (LCP) allows speaking about rather forceful character of K. Korsakas when it came to defending himself and his ideological beliefs in the first half of the thirties. From mid-thirties, K. Korsakas got involved with the group of left-turning Lithuanian writers, who criticised the authoritarian rule of A. Smetona and, trying to match the writers of West Europe who openly declared their amiability to the Soviet Union, simultaneously did not avoid closer interaction with the communists. This warrants speaking about the disappearance of opposition of K. Korsakas and LCP as well as his consistent rise at the outset of Lithuania’s occupation in June 1940. In the thirties, K. Korsakas became an outstanding critic of the literature of independent Lithuania, whose ideological attitudes were greatly influenced by the Marxism and the method of social realism that gained popularity in the Soviet Union at that time and even reached the heights of cult. In summer 1940, the activities of K. Korsakas who was then the director of “Elta” helped to legalise the occupation regime of the Soviets and contributed weightily to the creation of the appearance of legitimacy for the Lithuania’s accession to the Soviet Union, very likely without himself realising it.
