Laikinė pasakojimo logika
LTAtsižvelgdamos į laiko sampratos pokyčius XX a. filosofijoje ir literatūroje, pasakojimo teorijos siūlo skirtingas nuo tradicinės laiko analizės literatūroje metodologines priemones, kurios padėtų analizuoti komplikuotą laikinę tvarką grožiniame kūrinyje. Remiantis šiomis metodologinėmis priemonėmis, laikas yra suvokiamas kaip dinamiška forma, kintanti struktūra. Straipsnyje yra aptariama Gérard‘o Genette‘o naratologija – prancūzų pasakojimo teorija, analizuojama Jono Biliūno ir Jurgio Savickio kūryba. Prancūzų naratologija pasirinkta dėl laiko kaip dinamiškos struktūros nagrinėjimo bei analizės instrumentų sistemingumo. Pasakojimą sudaro trys laiko plotmės: istorija, pats pasakojimas bei pasakojimo veiksmas (naracija). Lyginant XX a. interpretacines teorijas su Aristotelio teiginiais, galima teigti, kad pirmosios apie kūrinį kalba iš jo suvokėjo, interpretuotojo pozicijos. Nors naratologijos pradininkas G. Genette‘as pasakojimą apibrėžia aristoteliškai, t.y. kaip pasakymą apie įvykius ir veiksmus, tačiau analizės instrumentarijų siūlo struktūralistinį. Tokiu būdu analizuojami trijų pasakojimo plotmių tarpusavio ryšiai. Laikinės analizės aspektai yra trys: laiko tvarka, trukmė ir dažnis. XX a. moderniajai literatūrai būdingos anachronijos, suteikiančios pasakojimui papildomą reikšmę. Kokio nors autoriaus kūryboje analepsių ar prolepsių vyravimas atspindi tam tikrą jos orientaciją. Atitinkamai analepsės rodo konservatyvią, tradicionalistinę pasaulėžiūrą, o prolepsės būdingos moderniam, progresyvistiniam mąstymui.
ENThe article presents the French narration theory, namely, how Gerard Genette's narratology suggests analysing the time. The French narratology has been chosen due to the fact that it analyses the time as a dynamic structure, and the proposed instruments of analysis are the most systematic ones, compared to the works of other authors.
