Laiko suvokimo metamorfozės Vakarų filosofijoje ir literatūroje
LTNorint suvokti laiko fenomeną literatūriniuose pasakojimuose, pravartu pasekti, kaip jo samprata evoliucionavo Vakarų filosofijos istorijoje. Filosofijos ir literatūros istorija - tai ne dvi lygiagrečios atskiros istorijos, bet iš esmės viena ir ta pati mąstymo istorija, tik filosofijoje minties peripetijos skleidžiasi abstrakčių samprotavimų pavidalu, o literatūroje mintis įvelkama į figūratyvinį rūbą. Tai, kaip mąstė filosofai, buvo neatsiejama nuo to, kaip rašė rašytojai. Filosofinėje Vakarų tradicijoje nuo gamtinio, kosminio, fizinio pasaulio laiko apmąstymo buvo pereita prie žmogiškojo, vidinio, sielos ar sąmonės laiko apmąstymo. O nuo sąmonės (mąstymo, suvokimo) laikiškumo buvo pereita prie žmogiškosios egzistencijos laikiškumo, taigi nuo suvokiančio subjekto laikiškumo - prie gyvenančio (egzistuojančio) subjekto laikiškumo [Iš įvado].
ENThe history of philosophy and literature is essentially one and the same history of thinking. The thinking of philosophers was closely connected with the writings of authors. The article describes the evolution of the concept of time in the history of Western philosophy, the transition of time contemplation based on natural, cosmic or physical world to that based on human, inner, spiritual world or consciousness in the philosophical Western tradition, as well as the transition from the temporality of consciousness to the temporality of human existence, i.e., from the temporality of conscious subject to the temporality of living (existing) subject.
