Prasisklaidžius "šėtono apžavams"

LTRecenzijoje aptariamas Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Šėtono apžavai“ (Vilnius, 2008). Romanas kai kuriais motyvais siejasi su ankstesniaisiais kūriniais. Rašytojas tęsia savąją Lietuvos žydų istoriją, kūriniuose sugrįždamas prie šimtmečiais kartu gyvenusių lietuvių ir žydų santykių. Naujausias romanas gali būti laikytinas išskirtiniu, nes meninis objektyvas sufokusuotas taip, kad aprėpdamas istoriškai trumpą laiką – ketvirto dešimtmečio pabaigą ir penkto pradžią – išryškina tragiškiausius dviejų tautų gyvenimo momentus ne tik XX amžiaus, bet ir tūkstantmetėje jų istorijoje. Knyga patraukia prozininko žodžio stichija, individualiu stiliumi, meninio teksto informatyvumu, humoro, ironijos gaidomis. Novatoriškiausias bruožas yra kūrinio veikėjų ansamblis: žydų gyvenimą Lietuvoje pakeitė bendros žydų ir lietuvių problemos, abi tautas užgriuvusios raudonojo ir rudojo šėtonų apžavų metais. Išskirtinis siuvėjo paveikslas – gražus paminklas rašytojo tėvui. Recenzijoje aptarti personažų ansamblį paskatino tai, kad aštuoni knygos skyriai pavadinti septynių pagrindinių veikėjų vardais. Literatūros moksle ir kritikoje lieka neapmąstytų Kanovičiaus kūrybos aspektų, jo prozos podirvyje slypinčių universaliųjų žmogiškosios patirties resursų, prozininko stiliaus įtaigos paslapčių ir daugelio kitų dalykų. Knyga visa tai ne tik primena, bet ir skatina imtis perspektyvaus literatūrologinio darbo.