Romano vartojimas nevartojant antidepresantų

LTStraipsnyje analizuojamas R. Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“. Šis romanas yra stiprų įspūdį paliekanti knyga. Tai politiškai angažuotas kurinys, kuriame vaizduojami tarybiniai laikai ir požiūris į juos yra itin antitarybinis. Romano psichologinės analizės gelmė tarsi pritaikyta Europos populiariosios kultūros komunikacijoms, kurios dar tebėra paveiktos S. Freudo ir vėlesnių psichologijos mokyklų. Romanas gana mechaniškai suskirstytas į „balsus“, kurie palaiko jo tvarką, antraip pasakojimas būtų labai chaotiškas. Iš trijų svarbiausių romano „balsų" du itin simbiotiški – dukters ir motinos. Motinos balsas atveria visiškai juodą vidinę savastį. Dukros balse iš pradžių daugiau sąmoningojo ego intonacijų, kurios vėliau bus nustelbtos. Romano pradžia ir pabaiga tapačios tuo požiūriu, kad jose atveriama psichika, kurioje jau sunaikintas sąmoningumas. Gal būt tokia buvo romano rašymo išeities situacija – atsakyti sau į klausimą: ką aš jau esu pasakiusi savo kūryba, kaip tai paveikė mane pačią? Profesionalus R. Šerelytės rašymas išlaisvina vaizduotę, todėl jį galima lyginti su psichologine technika, kai individas sąmoningai stengiasi pažadinti pasąmonės įvaizdžius. Tada subyra visos išankstinės nuostatos, visuomeninės schemos, o veikėjai pradeda reikšti visai ką kita.