Pastišas lietuvių literatūroje: žaidimas klasikų kaukėmis
LTŠiame straipsnyje autorė bando atsakyti į klausimus - ką rodo lietuvių autorių pastišo stilistikos tekstai: lietuvių literatūros įžengimą į postmodernizmo amžių ar priešingai - lietuvių literatūrą apėmusią krizę ir nesugebėjimą stilistiškai atsinaujinti? Kaip veikia pastišas: ar jis tėra tam tikra postmodernizmui būdinga teksto forma be gilesnio turinio, tiesiog žaidžianti stilistika, ar giluminį lygmenį turinti kategorija? Autorę domina pastišo kultūrinis, visuomeninis kontekstas, pats pastišo vartojimas bei šio veiksmo padariniai. Didžiausias dėmesys straipsnyje skiriamas su juoko, literatūrinio anekdoto bei humoreskos tradicija susijusiems pastišo atvejams lietuvių literatūroje. Šiam tikslui kaip iliustracinė medžiaga pasitelkiama Gintaro Beresnevičiaus knygos "Pabėgęs dvaras" pirmasis skyrius "Istorijos tikrasis veidas" bei Palemono Dračiulos slapyvardžiu pasirašinėjančio Eligijaus Railos knyga "Atminties kriaukšlės". Šių autorių tekstų panašumas, giminingumas, beveik identiška teksto kūrimo strategija sudaro prielaidas tekstų lyginimui bei praverčia kaip pastišo pavyzdžiai lietuvių literatūroje. Minėtieji tekstai labai susiję su istorija. Straipsnyje žodis istorija vartojamas plačiąja reikšme, omenyje turint tiek Lietuvos, tiek lietuvių literatūros, kultūros istoriją, nes į tai orientuoja analizuojamieji tekstai. Straipsnyje įvedama literatūrinio anekdoto sąvoka. Autorės nuomone tiek Railos, tiek Beresnevičiaus tekstai iliustruoja Frederico Jamesono mintį, kad postmodernizmo epochoje, kai nieko naujo sukurti lyg ir neįmanoma, galima tik peržaisti senuosius stilistinius darinius.
ENPastiche is becoming more and more popular in modern Lithuanian literature. This article is an attempt to answer the following questions: 'what do the texts of pastiche stylistics show - that our literature entered the Age of Postmodernism?' Or maybe this means that Lithuanian literature is experiencing a certain crisis and is no longer able to revive stylistically? Generally, how does pastiche function - is it just a certain form of text without a deeper contents relevant to Postmodernism, just a playing stylistics, or a certain category with a deep layer?.
