Kritika ir krizė

LTPrieš 30 metų Lietuvoje pradėjo vykti dar praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje įsikūrusios JAV lietuvių išeivijos organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai. Paprastai į juos Joninių savaitgalį užklystama dėl intymios aplinkos, autentiško bendravimo arba vakaro programos, bet labiausiai - dėl kritiškų ir laisvų diskusijų apie Lietuvos politinius, visuomenės ir kultūros reikalus. Tačiau pastaruosius kelerius metus neretam apsilankiusiajam keliuose suvažiavimuose iš eilės atsiskleidžia ir kitokia Santara. Dėl pasikartojančio kritiško kalbėjimo kyla lengvas rezignacijos pojūtis, kurį sustiprina vien retrospektyvios santariečių kalbos apie pačią Santarą. Panašų suvažiavimų vaizdą matančiajam ir panašias kalbas kelis kartus iš eilės girdinčiajam būtų sunku patikėti, kad Santara dar neseniai atrodė kiek kitaip: jos narys dvi kadencijas ėjo šalies prezidento pareigas; santariečių būta tarp Europos Parlamento ir sostinės savivaldybės tarybos narių; santariečiai leido savo mėnraštį; Santara vienu metu buvo pirmas į galvą šaudavęs žodis, kam nors paminėjus lietuviškąjį liberalizmą. Trumpai tariant, Santara kitados ne tik kalbėjo, bet ir turėjo apčiuopiamos įtakos Lietuvos politiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Tad kas pasikeitė? Kaip ir kodėl Santara tapo tokios būklės, kokios yra šiandien? Atsakymų paiešką verta pradėti atidžiau pažvelgiant į Santaros minties ir organizacijos istoriją nuo jos persikėlimo į Lietuvą laikų. [p. 268].