Postmodernas: filosofinė perspektyva

LTJeigu tarsime, kad egzistuoja toks dalykas kaip postmoderno filosofija, humanizmo ir antihumanizmo terminai jos kontekste nebeturi prasmės. Tuose keistuose dariniuose, nusakomuose postmoderno filosofijos vardu, vyrauja tai, ką galima pavadinti hominizmu. Tai reiškia, kad postmoderno parafilosofija orientuota tik į žmogiškąją realybę, nesvarbu, kaip mes ją pavadinsime - kalba, istorija, kultūra, mitu, meno kūriniais, biologija ar fiziologija. Jei humanizmą labai apytikriai apibūdiname kaip nuostatą, išaukštinančią žmogų ir laikančią jį esinijos hierarchinės piramidės viršūne, būtybe, kuri, pasak Immanuelio Kanto, negali būti traktuojama kaip priemonė, tik kaip tikslas, postmodernistinė orientacija nėra humanistinė, nes sugriauna tradicinę hierarchiją, natūralizuoja žmogų bei jo kūrinius, bet ji nėra ir antihumanistinė, nes lieka užsidariusi panhoministinio solipsizmo kriauklėje. Postmodernistiniu požiūriu, žmogus, nebūdamas nei Dievo paveikslas, nei kūrinijos viršūnė, nei antgamtinė būtybė, turinti nemirtingą sielą ar protą (bet kokia ontologinė hierarchija čia išnyksta), vis dėlto yra aukščiausia vertybė (taigi išlieka natūralistinė arba grynosios jėgos hierarchija). Žmogus natūralizuojamas ta prasme, kad jis laikomas socialiniu gyvuliu, turinčiu mainomąją vertę. Tai reiškia: žmogus yra vertingiausia prekė, nes gamina visas kitas prekes, ir žmogus yra aukščiausia vertybė, nes kuria visas kitas vertybes [p. 501]. Esminiai žodžiai: postmodernas, filosofinė perspektyva, susikalbėjimas, technologija.

ENThe author of the article endeavours to answer three questions. Firstly, what is the meaning, if any, of the terms “humanism” and “antihumanism” in the context of postmodern condition and postmodern philosophy? Secondly, is there a possibility of mutual understanding left for the partners of postmodern dialogue? Thirdly, what are the conditions of the „revival“ of metaphysics in postmodern world? Answering the first question, the author argues that the terms “humanism” and “antihumanism” have no meaning whatsoever in the context of postmodern condition and postmodern philosophy. In our world the only measure of man is a quantitative one and as such is expressed only in technical, instrumental and manipulative categories, whereas the term “humanism” is a qualitative one and implies a qualitative measure of man. Therefore, the term “hominism”, instead of “humanism“, is much more correct and relevant in the context of postmodern condition, for it implies an understanding of man based only on naturalistic assumptions and technical functionality. Answering the second question, the author argues that in our age when the common world of non-relative qualities and qualitative entities is lost, cultural communication of any kind becomes impossible. In such a situation, people can communicate only within narrow boundaries of elementary signals related to basic physiological needs. Therefore, in our postmodern era there is no possibility of mutual understanding based on the communication of non-relative cultural values. Answering the third question, the author emphasizes that in our postmodern age the “revival“ of metaphysics (which is to be understood without pejorative connotations) is very difficult but not altogether impossible; the possible new metaphysics would be (and ought to be) not of a speculative kind but based on the sensual experience of immanent things assuming the status of immanent transcendence.