Labai asmeniškai apie bendrystės džiaugsmus

LTApie Santarą kitaip rašyti ir nenorėčiau, nes be Santaros aš savęs neįsivaizduoju. Pirmieji kontaktai su ja, nors dar nepersonalizuota, prasidėjo lituanistinių studijų sovietiniame Vilniaus universitete metais. Trumpam į rankas pakliūdavo vienas kitas Metmenų numeris, apie Antano Škėmos Baltų drobulę papasakojo su vadinamąja „Tėviškės“ draugija ir panašiomis sovietinėmis struktūromis susijęs „buržuazinės literatūros“ kritikas, skaitęs trumpą specialųjį kursą lituanistams. Pasitaikydavo ir daugiau panašių dalykų, bet didžiausias galvojimo nuotykis buvo tuo metu dar Lietuvoje gyvenusio Tomo Venclovos keleto paskaitų ciklas, kuris, beje, dėl per didelio populiarumo buvo nutrauktas anksčiau laiko. Venclovos tuomet dar nesiejau su Santara-Šviesa. Apskritai Santaros-Šviesos sąvoka nebuvo tokia svarbi, viskas liejosi į bendresnį bloką: Metmenys, epizodiškai pasiekiantys išeivių rašytojų kūriniai, Tartu universiteto semiotikų darbai, kuriuos stropiai užsakinėjo tuometinė Martyno Mažvydo biblioteka, o juos rasti pamokė Venclova per minėtas savo paskaitas. Beje, po gerų metų jis apsiėmė vadovauti ir mano diplominiam darbui, - už tai aš visą gyvenimą jaučiu jam dėkingumą. Šitas „metmeniško“ galvojimo kontekstas daugiau ar mažiau epizodiškai jau tvyrojo ore. [p. 234].