LTLietuvoje apie Santarą-Šviesą faktiškai nieko nežinojome, tačiau nuo 1968-ųjų (Prahos pavasario ir jo numalšinimo) padėtis ėmė keistis. Tais pačiais metais pradėjo eiti mėnraštis Akiračiai, kurį labai pamėgau. Jis, žinoma, į Lietuvą patekdavo sunkiai ir slaptai. Pirmąjį numerį man parūpino Sigitas Geda, vėliau - ir Kazys Saja. Akiračiai buvo tarsi Santaros-Šviesos organas - kartais sąsajos su organizacija būdavo oficialiai pažymėtos, kartais ne. Bet jeigu žmogus priklausė akiratininkams, jis dažniausiai buvo ir santarietis. Tas pat būdavo žurnalo Metmenys atveju. Šis žurnalas buvo kitoks: storas, nedidelio formato, išeidavo porą kartų per metus (Akiračių per metus išeidavo 10 numerių). Abu žurnalus skaitydavome ir semdavomės iš jų išminties. [p. 220].