Algirdo Juliaus Greimo minties realybė
LTStraipsnyje siekiama suformuluoti santykį tarp dviejų semiotiko, lingvisto, mitologo, eseisto, literatūros kritiko Algirdo Juliaus Greimo kultūrinio palikimo dalių; atsakyti į klausimą, ar semiotinė, lingvistinė Greimo dominantė pasaulyje pasigenda to, kas šio mokslininko rašyta ir mąstyta lietuvių kalba, remiantis lietuvių kultūros medžiaga – mitais, poezija, ankstyvosios patirties refleksija. Greimui visada buvo svarbi Lietuva, jos mitai, žodžių turtai, literatūra, kurią jautė esant svarbią bendruosiuose žmogiškosios prasmės horizontuose. Netapatino Lietuvos su jos oficialiu okupaciniu pavidalu, ieškojo bendravimo ir bendradarbiavimo formų ir būdų, Vilniaus universitete skaitė didelio atgarsio susilaukusias lietuvių mitologijos paskaitas. Greimas lengvai pasisukdavo ne tik prieš atgyvenusią mintį, inertiškus vertinimus, bet ir pats prieš save. Jo mąstymui būdinga tai, kad vienu metu skamba kelios temos, ateinančios iš skirtingų laukų, paralelinės, susikertančios ir priešingos. Greimą kaip intelektualą išskiria platūs interesai, kartu ir vidinis laisvumas, paveiktas ir literatūros bei filosofijos. Jis sukūrė semiotikos teoriją ir ja paremtą humanistikos metodologiją, bet pats nepateko į savo nelaisvę. Neabsoliutino nei teorijų, nei metodų, išsprūsdavo iš jų – laisvus kelius rodydavo ir literatūra, ypač poezija. Lietuvių literatūros kritikoje Greimui tenka savita vieta: iš vienos pusės – metodiškas, semiotiškas, iš kitos – laisvas ir laisvinantis, kaskart iš naujo ieškantis savo santykio su aptariamu autoriumi ir pasirenkantis kalbėjimo būdą, priklausantį nuo situacijos.Reikšminiai žodžiai: A. J. Greimas; Algirdas Julius Greimas; Jo mąstymo raida; Kultūra; Kultūros istorija; Lietuvių kultūra; Literatūros istorija; Mitas; Mitologija; Paveldas; Poezija; Semiotika; Tekstų prasmė; Vertimas; A J. Greimas; Algirdas Julius Greimas; Cultural history; Culture; Evolution of his thinking; Heritage; History of literature; Lithuanian culture; Meaning of texts; Myth; Mythology; Poetry; Semiotics; Translation.
ENThe article aims to formulate a relation between the two parts of the cultural heritage of semiotic, linguist, mythologist and essayist literary critic Algirdas Julius Greimas; to answer the question of whether the semiotic linguistic Greimas's dominant in the world is missing what was written and thought by this scientist in Lithuanian. It is based on the Lithuanian cultural material - myths, poetry and early experience reflection. Lithuania has always been important for A. J. Greimas: its myths, wealth of words, literature, that he felt is important in the horizons of the general human meaning. He did not identify Lithuania with its official occupational form and looked for ways of communication, forms of cooperation and delivered high profile Lithuanian mythology lectures. A. J. Greimas turned easily not only against obsolete thoughts and inert assessments, but also against himself. His thinking is characterized by the fact that at the same time several topics from different fields, parallel, intersecting and opposite are touched. A. J. Greimas as an intellectual stands out with wide interests and inner freedom, which is affected by literature and philosophy. He created a theory of semiotics and based it on humanitarian methodology but did not fall into self-captivity. He did not considered theories nor methods absolute, he set himself free from them – literature and especially poetry showed the right path. A. J. Greimas has a distinctive place in the critics of the Lithuanian literature: on the one hand, methodic, semiotic, and on the other, free and free, everytime searching for a personal relationship with a discussed author and selecting a way of speaking depending on the situation.
