Alfonso Nykos-Niliūno ir Henriko Nagio vizualinės poetikos bruožai: "suprasti ir subręsti": egzistencinių rūpesčių karta

LTStraipsnyje aptariami Alfonso Nykos-Niliūno ir Henriko Nagio poetikos bruožai. Šie poetai priklauso bene vienintelei kūrėjų generacijai, apie kurią literatūros kritikai kalbėjo kaip apie vientisą egzodo kultūros fenomeną, priskirdami jo autorius filosofiškai orientuotam egzistencializmui. Šios kartos atstovai apie save dramatiškomis intonacijomis pranešė Antrojo pasaulinio karo metais: laikai esą pasikeitę, lyrinė tradicija patyrusi lūžį, naujai kūrybai reikia naujo žodyno, netikėtų sprendimų. Įkvėpimo ši karta sėmėsi iš "tamsiosios", iracionalistinės ir pesimistinės Vakarų filosofijos bei poezijos, tad neretai konservatyvesniems kritikams atrodė svetimi. Lyginant tai, kas skaitoma ir verčiama, matyti, kad Nykos-Niliūno interesų spektras platesnis negu Nagio, kuris lieka ištikimas vokiškos poezijos gerbėjas. Nyka-Niliūnas nuo pat jaunumės orientavosi į klasikus, aiškiai apibrėžė vertybinius kriterijus, savo skaitomus autorius klasifikavo ir katalogavo, tarsi sudėdamas atminties "lentynėlėse", kurdamas mėgstamiausių knygų sąrašus. Metams bėgant trintis tarp skirtingų Nagio ir Nykos-Niliūno estetinių pozicijų darėsi vis aštresnė, vertinimai tapo negailestingi, kartais net užgaulūs. Nagys pasišaipydavo iš Niliūno tariamo pseudointelektualizmo, "makaroniško" kalbinių ir kultūrinių kontekstų sumaišymo. Tuo tarpu Niliūno požiūriu, Nagio kūryba neatlaikė laiko išbandymų, kadaise atrodžiusi autentiška poetinė pasaulio vizija po daugelio metų demaskuojama kaip dirbtinumo ir banalybės koncentratas, tuščia retorika, nedaug nutolusi nuo prieškariu madingos "čiobrelių lyrikos".

ENThe article discusses the features of the poetry by Alfonsas Nyka-Niliūnas and Henrikas Nagys. These poets belong to perhaps the only one generation of artists, called by the critics as an integral cultural phenomenon of emigration, assigning the authors to philosophically-oriented existentialism. Representatives of this generation self-reported through dramatic intonations during the years of WW2: the time has changed, lyrical tradition has suffered major break, a new creation requires for a new vocabulary, unexpected solutions. This generation drew its inspiration from the “dark”, irrationalistic and pessimistic Western philosophy and poetry, thus they often seemed strange to more conservative critics. From the comparison of pieces that are read and translated, it is obvious that Nyka-Niliūnas had a broader range of interests than Nagys, who remained a loyal fan of German poetry. From its very youth, Nyka-Niliūnas oriented towards classics, clearly defined value criteria, classified and catalogued pieces read by their authors, as if putting them into memory “shelves”, creating lists of favourite books. Over the years, friction between different aesthetic positions of Nagys and Nyka-Niliunas became more acute, the evaluations have become a ruthless, sometimes even abusive. Nagys used to have a fling at the alleged pseudo-intellectuality, “macaronic” mixing of linguistic and cultural contexts of Niliūnas. Whereas Niliūnas believed that works of Nagys simply did not pass the test of time, a poetic vision of the world that once seemed to be authentic, was denounced after many years as the concentrate of banality and artificiality, empty rhetoric, little away from the “poetry of thyme” fashionable during pre-war period.