Martino Lutherio Naujojo Testamento (1522-1546) įtaka Jono Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579-1580) sintaksės aspektu

LTRecenzijoje aptariamoje Eglės Bukantytės studijoje siekiama aprašyti M. Lutherio Naujojo Testamento paveiktas J. Bretkūno Naujojo Testamento vertimo sintagmas, nustatyti to poveikio dėsningumus, atskleisti sintaksės ypatumus ir vertimo strategiją. Knygą, be įvado ir išvadų, sudaro trys skyriai. Juose nagrinėjamos sintagmos suskirstytos pagal du kriterijus: visos konstrukcijos skiriamos į savas, lietuvių kalbos sintaksinę sandarą atitinkančias, ir sintaksinius skolinius. Savosios konstrukcijos toliau skirstomos į tas, kurios vartojamos joms įprasta reikšme, ir tas, kurios turi šiaip joms nebūdingų reikšmės atspalvių (sintaksinius semantizmus). Pirmajame knygos skyriuje aptariami tiesioginiai sintaksiniai skoliniai. Antrajame knygos skyriuje nagrinėjamos lietuvių kalbai nesvetimos konstrukcijos, kurias Liutherio Naujasis Testamentas tik skatino rinktis. Trečiajame knygos skyriuje nagrinėjamos lietuvių kalbai nesvetimos konstrukcijos, kurių vartoseną Liutherio Naujasis Testamentas skatino tam tikromis reikšmėmis. Išvadų sandara atitinka išnagrinėtųjų sintagmų klasifikaciją. Aptariant verstines konstrukcijas atkreipiamas dėmesys, kad dauguma jų Evangelijose vartotos nesistemingai. Išvadose pagrįstai atsargiai vertinama išorinių aplinkybių įtaka vertimo sintaksinei sandarai. Nenustatyta ir reikšmingesnės teologinių veiksnių įtakos vertimui. Recenzijos autoriaus teigimu, studijoje atliktas didelis darbas sisteminant Lutherio Naujojo Testamento ir Bretkūno jo vertimo sintaksinės interferencijos atvejus, knygoje yra ir naujų sintaksinės interferencijos reiškinių vertinimų.

ENThe review discusses the study by Eglė Bukantytė, which is aimed at describing the syntagmas of the translation of the New Testament by J. Bretkūnas influenced by Luther’s New Testament as well as at revealing syntactic peculiarities and translation strategies. Apart from the introduction and conclusions, the book consists from three sections. The analysed syntagmas are divided according to two criteria: all constructions are divided into constructions corresponding to the syntactic structure of the Lithuanian language and syntactic borrowings. Lithuanian constructions are further divided into the ones used with their ordinary meaning and the ones with meanings, which are usually not characteristic to them (syntactic semantisms). The first section of the book discusses direct syntactic borrowings. The second section of the book analyses constructions familiar for the Lithuanian language. The third section of the book analyses constructions familiar for the Lithuanian language, the use of certain meanings of which was encouraged by Luther’s New Testament. The structure of the conclusions corresponds to the classification of the analysed syntagmas. When discussing constructions of the translation, a great deal of attention is paid to the fact that the majority of them were used in the Gospel without any system. The conclusions accurately evaluate the impact of external circumstances on the syntactic structure of the translation. No significant theological impact on the translation was established. According to the author of the review, the study reveals a considerable work done to systemise the cases of syntactic interference of Luther’s New Testament and its translation by Bretkūnas.