Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros. Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai

LTAptariamoji Dainoros Pociūtės monografija, pasak recenzijos autorės, apima vos porą dešimtmečių, tačiau joje žvilgsnis koncentruojamas gilyn, į pasaulėžiūrines Reformacijos ištakas, į jos religinių doktrinų kilmę, evangelinės sąmonės formavimąsi, ypač į ligi šiol netyrinėtus lietuvių ir italų evangelikų ryšius. Monografijoje išskiriamos dvi pagrindinės figūros – Abraomas Kulvietis ir Mikalojus Radvila Juodasis ir du tekstai: Kulviečio Tikėjimo išpažinimas (1543) ir Radvilos Juodojo Atsakymas popiežiaus nuncijui Aloisijui Lippomanui (1556). Ligi šiol Reformacijos ištakos Lietuvoje buvo siejamos su Vokietijos, Šveicarijos, Anglijos, Šiaurės Europos kraštuose vykusiais Katalikų Bažnyčios reformos ir tikėjimo atnaujinimo procesais. Pociūtė nurodo visai kitą kryptį. Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, kad Italija – krikščionybės lopšys ir katalikybės bastionas kartu yra ir Katalikų Bažnyčios reformatorių židinys. Šie faktai verčia permąstyti ir patį Kulviečio mokyklos pobūdį, įkūrimo tikslus ir mokymo turinį. Pociūtė Kulvietį laiko ne tik Reformacijos Lietuvoje pradininku, bet ir sieja su juo naujų, ligi tol LDK intelektualiojoje erdvėje neegzistavusių sąvokų „maištas“ ir „sąžinė“ atsiradimą, ieško jų atitikmenų ankstyvojoje Lietuvos raštijoje. Daug dėmesio skiriama Mikalojaus Radvilos Juodojo asmenybei, jo vaidmeniui įtvirtinant Lietuvoje Evangelikų bažnyčią. Pociūtės monografija yra reikšminga publikacija senosios lietuvių literatūros tyrimuose. Ji imponuoja ne tik savo apimtimi, nauja informacija, nauja jau žinomų tekstų interpretacija, bet ir patrauklia pasakojimo forma.

ENThe review discusses the monograph of Dainora Pociūtė. According to the author of the review, the monograph covers only a couple of decades, however, it is focused on the origins of the Reformation, the origin of its religious doctrines, the formation of evangelical conscious and the relations between Lithuanian and Italian evangelists, which have never been studied before. The monograph highlights two main figures – Abraomas Kulvietis and Mikołaj “the Black” Radziwiłł, and the two texts: “Confessio fidei Abr. Culvensis” (1543) and Mikołaj “the Black” Radziwiłł’s Response to the Nuncio of the Pope Aloisijus Lippoman (1556). So far, the origin of Reformation in Lithuania has been related to reforms of the Catholic Church and renewal of faith processes in Germany, Switzerland, England and Northern European lands. The author indicates the other direction. It is hard to believe from the first sight that Italy was the cradle of Christianity and a Catholic bastion and at the same time it was the cradle of reforms of the Catholic church. These facts force to reconsider the nature of the school of Kulvietis, its establishment aims and education content. Pociūtė considers Kulvietis not only the founder of the Reformation in Lithuania, but also relates him to the concepts of “rebellion”, “conscious”, which had never existed in the intellectual sphere of the Grand Duchy of Lithuania before. She also seeks for their equivalents in the early Lithuanian writings. A great deal of attention is devoted to the personality of Mikołaj “the Black” Radziwiłł, his role in the establishment of the Evangelical Church in Lithuania. The monograph by Pociūtė is a significant publication among studies of the old Lithuanian literature.