Heteronominė ir divirgentinė

LTPradėjau klausytis Vytauto Kavolio ir jį sekti 1993 m., kai buvau Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas. Nuo tada ir įsitraukiau į Santaros-Šviesos suvažiavimus, į laisvos federacijos veiklą. Santaros-Šviesos aplinka mane patraukė savo heteronomiškumu: įvairių tvarkų (nomos), skirtingų logikų (polilogo) puoselėjimu, kai vienu metu diskutuoja istorikai, semiotikai, literatūros kritikai, filosofai ir antropologai ir jų tikslas yra ne surasti vienintelį teisingą sprendimą, o išvardyti galimybes. Kita vertus, šis heteronominis kalbėjimas ir pati organizacija buvo politiškai aktyvi, pilietiškai atsakinga. Iš vienos konkrečios tvarkos ir srities perėjus į visai kitą, kurioje galioja kiti metodai ir konceptai, gana problemiška, sunku orientuotis, kaip elgtis nuolat kintančioje heteronominėje aplinkoje, pakeisti savo „konvergentinį mąstymą“, kuris viską paverčia, konvertuoja į tavo paties logiką, tavo „valiutą“, divergentiniu mąstymu - polilogu ir alternatyvų gausa. Čia svarbiausia įsiklausyti į polifoninį, neretai dodekafoninį - vienos melodijos neturintį, tačiau savo logiką (polilogiką) turintį skambesį. [p. 163].