Sugrįžimas

LTSantara-Šviesa Lietuvoje būrėsi iš žmonių, kurie buvo lankęsi Santaros suvažiavimuose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jie ir pakvietė išeivijos santariečius 1993 m. atvykti į pirmą Santaros-Šviesos renginį Vilniuje ir Anykščiuose. Nors buvo kviečiami visi santariečiai, iš JAV jų atvyko tik saujelė. Tiesa, visai nešpėtna. Pamenu Vytautą Vepštą, Liūtą Mockūną, Horstą Žibą, Raimundą Mieželį, Julių Šmulkštį, Romą ir Audrą Misiūnus... Man teko atskristi iš Maskvos, nes ten dalyvavau Pasaulio filosofijos kongrese. Skrydis vyko dar pagal sovietinę tvarką ir vėlavo keturias valandas. Vargšai Lietuvos kolegos laukė Vilniaus oro uoste, bet dėl vėlavimo nelabai nerimavo - žinojo imperijos tvarką. Pirmas atvykimas į tėvynę mane truputį jaudino. Juk mano, išeivio, lietuviškumas buvo santarietiškas ir kaimiškai, o kokio reikės dabartinėje Lietuvoje - sunku nuspėti. Oro uoste mane sutiko būrys pažįstamų: jie jau buvo lankęsi Amerikoje ir mano namuose. Mane tuojau pagriebė Arvydas Šliogeris ir nusigabeno pas save. Teko gerokai pabaliavoti. Tada Šliogeris išsivedė mane parodyti Vilniaus. Gerokai pavaikščiojome. Jis vis klausė, kaip man patinka Lietuvos sostinė. Vilnius man buvo apšepęs didmiestis su senamiesčiu, panašus į daugelį Europos miestų su istoriniais senamiesčiais - Barseloną, Freiburgą ir kitus. Šliogeris nutarė, kad aš Vilniuje dar nesijaučiu atvykęs į tikrą tėvynę. Nuo to laiko jis sakė, kad mes abu esame tikri lietuviai, nes ir jis - ne miesto žmogus, o paprastas valstietis. Tą pačią dieną reikėjo susirasti adresą, kuriuo turėjau apsistoti: tai buvo mano žmonos Irenos pusseserės sūnaus baletmeisterio Vytauto Brazdylio butas. [p. 119].