Santaros-Šviesos kelias

LT„Šviesa“ pirmiausia reiškėsi karo laimėtojų britų ir amerikiečių įsteigtose stovyklose, skirtose pabėgėliams į Vokietiją priglausti, o prancūzų okupacinėje zonoje buvo leidžiama jiems gyventi žuvusių vokiečių šeimininkų privačiuose butuose. Tose stovyklose arba butuose atsiradę jauni lietuviai, daugiausia studentai, 1947 m. prancūzų zonos universitetiniame mieste Tiubingene įsteigė akademinį sambūrį, pasivadinusį „Šviesa“. Paskui jau atsiradę Jungtinėse Amerikos Valstijose truputėlį jaunesni studentai, pradėję arba tęsę studijas Amerikos universitetuose, ypač, bet toli gražu ne tik Ilinojaus universitete Urbanos miestelyje, 1954 m. sukūrė Lietuvių studentų Santarą. 1957 m. abi ideologiškai artimos organizacijos susijungė į vieną - Šviesos-Santaros federaciją. Kadangi šviesininkai buvo vyresni ir pirmesni, jie ir vadino šią federaciją Šviesa-Santara. Kai kartą paminėjau Santarą-Šviesą, iš Juliaus Lintako, kiek atsimenu, gavau švelnią pastabą, kad turėčiau sakyti „Šviesa-Santara“. Svarbesnis klausimas - ar Santara-Šviesa iš viso yra organizacija ir jei taip, tai kokia? Šviesa gal ir turėjo narių sąrašus, to tiksliai nežinau, šiek tiek abejoju, bet Santara jų turėjo gal tik pačioje pradžioje, paskui ir Šviesa jų nebetęsė, tad Santara-Šviesa tapo žinoma kaip organizacija be organizacijos, arba neorganizuota organizacija. Iš pradžių Santara-Šviesa turėjo nario mokestį, bet paskui ir jo neberinkdavo, išsilaikydavo tik iš savanoriškų indėlių. Neformaliai jos nariais buvo laikomi visi, kurie daugmaž pastoviai lankydavosi Santaros-Šviesos renginiuose, susitikimuose, susirinkimuose, pasibuvimuose, mėnesinėse sueigose, vakaronėse, metiniuose arba kitokio dažnumo suvažiavimuose. [p. 108].