Prospekt Wilna w pisarstwie Kazimierza Bujnickiego z Inflant Polskich

LTLenkų rašytoją Kazimierą Bujnickį (1788-1878) su Vilniumi siejo bene vien Zavadskio spaustuvė, kurioje jis išspausdino visus savo kūrinius. Rašytojas prisimena XIX a. pradžios Vilnių kaip nepaprastai didingą, bet ir pavojingą miestą, kuriame glūdinčios civilizacijos pagundos azartiniais lošimais, brangių apdarų spindesiu ir skirtingu mentalitetu spendė spąstus iš provincijos atvykusiems naujakuriams. Nors ir teigiamai vertinamas rytų Lenkijos gyventojų ir priešpriešinamas kitiems "nedraugiškiems" miestams, Vilnius Kazimiero Bujnickio atsiminimuose nėra vaizduojamas kaip sugus prieglobstis. Priešingai - rašytojui palaimą teikia sugrįžimas iš miesto atgal į kaimą. Atsiminimuose Bujnickis kuria dagerotipinį Vilniaus atvaizdą, aprašo visuomenės gyvenimo akimirkas, kitus įvykius, atspindinčius subjektyvius jo viešnagės įspūdžius. Miestas dažnai tampa rašytojo kūrinių veiksmo vieta, kur jis piešiamas kaip paslaptinga ir tamsi erdvė - toks Vilnius matomas novelėje "Stalas". Tačiau Vilnius Bujnickio kūriniuose dažniau minimas kalbant apie lemtį, kuri ištinka į miestą atvykusius naivius ir geranoriškus kaimo žmones. Rašytojo kuriamas Vilniaus paveikslas, nors ir kruopščiai vaizduojamas, yra paviršutiniškas, kadangi realų vaizdą pakeičia moralinė reikšmė. Pasakojime aprašymą keičiantis pamokslavimas, tiems laikams ypač būdingas, yra neatskiriama Bujnickio didaktinio rašymo dalis, kurioje, pasitelkiant erdvines reikšmes, aukštinama kaimiška aplinka.

ENCasimir Bujnicki (1788-1878) of Polish Inflanty was a writer, whose liaison with Vilnius was mainly through the Zawadzki publishing house, where he published all of his works. He recalls the Vilnius of the first quarter of the 19th century, a city of exceptional grandeur, but also civilisation hazard, where gambling, expensive couture and different mentality posed a threat to the morality of young provincial newcomers. However well regarded by inhabitants of eastern Poland, as opposed to "unfamiliar" towns, Vilnius is not shown as a safe haven in the memoirs of the "Rubon" editor. Paradoxically, a countryman visiting the town takes great delight in going back to the country. Bujnicki paints a "daguerreotype" image of Vilnius in his memoirs, by describing events from public life, social life organisations, in brief: his own impressions of his stay. The city also acts as a background in his fictitious writing, especially in the novel Biurko ("Desk"), where he attaches to it a label of darkness and mystery. His main objective in portraying Vilnius, however, lies not so much in having a suitable background for the plots of his stories as in making a judgement of the fate that awaits the goodnatured countryman roaming the city. The image of Vilnius, albeit well-defined, is also superficial; the real is replaced by the morally acceptable. The principle of preaching instead of describing, so typical of those times, was part and parcel of the didactic dimension of his writing, whereas the spatial axiosemiotics pointed to favouring the rustic environment.